Žymės

, , , ,

Photograph by Ken Glaser/Corbis, via National Geographic

Photograph by Ken Glaser/Corbis, via National Geographic

Praėjo kuris laikas, kai internetų paviršiumi prasklendė pasaulio tautų intelekto koeficientų žemėlapis. Neretai sumestas krūvon drauge su kitais labai naudingais žemėlapiais, sumodeliuotais ant tos pačios kreivokos platformos. Penio dydžių žemėlapis, žinoma, buvo šmaikščiausias.

Mūsuose būtent tautas pagal protus teisęs paveikslėlis prasklendė kampais pabraižydamas senakalbių kovotojų pagonių ego, mat Rytų Europos žalumos jūroje Lietuvos teritorija buvo sausringai nugeltusi…

„Internete yra vienas milijonas faktų ir visi jie neteisingi“

national_iq_scores_map

Virusais apsikrėtusių internetų atmintis trumpa, todėl faktas, kad žemėlapis buvo pagamintas su targetmap.com[1] pagalba, pagal photius.com[2] pateiktus duomenis, kurie, kaip ir saito dizainas, išliko nepakitę nuo 2002 metų, niekada nebuvo plačiau žinomas, o jei buvo žinomas, greitai užsimiršo. Bet su tuo galime pasilinksminti.

Būtent 2002 metais pasirodė Richard Lynn ir Tatu Vanhanen knyga IQ and the Wealth Of Nations[3], iš kurios (susiprask pats, nes nurodytos tik pavardės) traukiami pateikti IQ rezultatai. Na gerai, iš ten būti negalėjo, nes toje knygoje Lietuvos nėra[4]. Vėlesnėje studijoje, kur Lietuva jau yra, lietuvaičių IQ mediana jau nebe 91, o 92[5], kas būtų žemėlapyje mus nudažę žaliai ir niekam net užkliuvęs jis nebūtų. Bet ne, žemėlapyje – 91. Kodėl – nežinia. Kaip ir nelabai aišku, kur ir kaip buvo panaudoti Jelte M. Wichertso[6] darbai. Sprendžiant iš tematikos – kur nors apie Afriką, ne mus. Ignoruokime jį, tuomet.

Įtarimus kelia ne tik abejotini duomenų šaltiniai ar aplaidumas juos suvedant. Skepsį žadina ir tai, kad photius tinklapis akivaizdžiai orientuotas ne į turinio kokybę, o į įvairių gūglinamų duomenų prirankiojimą. Atsitiktinė klaida puikiausiai įmanoma. Bet kurio atveju, manau, kad galime drąsiai pacituoti Jeremy Clarksoną: „internete yra vienas milijonas faktų ir visi jie neteisingi“.

Todėl drąsiau atsigręžkime veidu į pasaulį: nepaisant to, kad kitų studijų rezultatai šokčioja nuo 90 iki 96[7], kas yra tolokai nuo Hong Kongo 104-120[8], bent jau neišsiskiriame iš kaimynų tarpo. O ar kam kada reikėjo geriau? Ar mes kada galėjome geriau?

Legatum Institute Prosperity Index 2013

legatum_2013_edu

Galėjome. Iš visų šiais metais paskelbtų reitingų be abejonės geriausiai pasirodėme Legatum instituto turtingumo indekse. Ko vertas faktas, kad reitingas privertė britų spaudą spjaute spjauti: „Mes jau ir nuo Lietuvos atsiliekame“[9]. Pasak Legatum instituto vertinimo, švietimo srityje esame 28 vietoje pasaulyje. Ne taip aukštai, kaip praėjusiais metais (18 vieta), bet vistiek aukštai. Aukščiau už latvius ar lenkus. Ką ten – už estus aukščiau. Vos viena vieta atsiliekame nuo Šveicarų.

Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad stiprioji mūsų pusė šiuose reitinguose pasirodė formalūs, statistiniai kriterijai, susiję su vidurinio ir aukštojo mokslo sistema. Į priekį mus tempia dirbančiųjų su viduriniu  ir aukštuoju išsilavinimu skaičiai (atitinkamai 4 ir 20 vieta reitinge), mokinių ir mokytojų santykis (23 vieta reitinge), už bendrą valstybės rezultatą geresnis ir stojančiųjų į vidurines mokyklas skaičius (36 vieta). 79 vietą užimame pagal berniukų ir mergaičių santykį pradinėje ir vidurinėje mokymosi pakopoje, 91 vietoje esame pagal stojimą į pradines mokyklas.

Taip pat yra pora kokybinių kriterijų. Tiesa, nėra nieko baisiau, kaip atlikti apklausą ir paklausti žmonių klausimo, kurio jie nesupranta. Nes net aš nevisai suprantu, ką jie čia nori sužinoti. Turiu omenyje Gallup World šiam indeksui sudaryti užduotą klausimą „ar dauguma vaikų Lietuvoje turi galimybę mokytis ir augti kasdien, ar ne?“ Bėda ta, kad aš, ko gero, per mažai ragavau pedagogikos mokslų. Arba biurokratinių burtažodžių. Čia Lietuva užėmė 129 vietą ir aš net nežinau, ką tai reiškia. Tokiame kontekste 90 vietoje atsidūręs pasitenkinimas švietimo ar išsilavinimo kokybe neatrodo taip tragiškai, bet yra gana tragiškas.

Tad beveik viskas gerai atrodo ant popieriaus, bet tėveliai nepatenkinti. Sutinku taip pat, kad su trečiąja pakopa susiję švietimo rodikliai yra apmokėti diplomo devalvacijos kaina. Bet reikia turėti omenyje: visa tai, ką skaičiavo Legatum institutas, yra tik išorinis švietimo sistemos pajėgumų ir percepcijos, o ne įgyjamo išsilavinimo kokybės vertinimas. Todėl Baltarusija gali jame užimti aukštesnę vietą, nei Japonija.

Kodėl mūsų penkiolikmečiai nemoka skaičiuoti (PISA 2012)?

spragtelėję ant šio žemėlapio galėsite interaktyviai pasinagrinėti duomenis Education GPS puslapyje.

PISA matematikos testų rezultatai. Panašūs jie ir skaitymo, gamtos mokslų srityje į kaimynų tarpą įsiliejame sklandžiau. Spragtelėję ant šio žemėlapio galėsite interaktyviai pasinagrinėti duomenis EBPO Education GPS puslapyje.

Praėjusiais metais pasibaigė Ekonominio bendradarbiavimo ir prekybos organizacijos vykdomo PISA (Programme for International Student Assesment) testo trijų metų ciklas, todėl gavome progą šiais metais peržvelgti jų surinktus duomenis.

Jei turite laiko ir nežinote, kas ta PISA, galite pažiūrėti jų prisistatymą[10], o trumpai – tai matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo testai, kuriuos atlieka visų EBPO šalių narių ir partnerių penkiolikmečiai. Juo yra matuojami gabumai, kurių pasisėmęs vaikas ruošiasi įsijungti į produktyvią visuomenę.

Kaip matome iš žemėlapio, rodančio jiems svarbiausius – matematikos testų – rezultatus, mes ir vėl esame sausriškai gelstelėje kaimynų tarpe. Taip pat atrodome ir skaitymo srityje. Pasaulio mąstu gal ir nieko, bet jau pats laikas nebe į pasaulį, o į Vakarų civilizaciją lygintis. Ar bent jau į kaimynus, su kuriais kątik rungtyniavome intelektu.

Pats vertinimas yra labai kompleksiškas, todėl lengvai pasakyti, ar mums jame sekėsi, ar nesisekė, nepavyks. Bet pažvelkime į įdomesnius tyrimo aspektus.

*čia ir toliau, tam, kad sutaptų su gamtos mokslų ir matematikos laipsniavimu, į pirmąją skaitymo kategoriją sujungtos 1a ir 1b kategorijos.

*čia ir toliau, tam, kad sutaptų su gamtos mokslų ir matematikos laipsniavimu, į pirmąją skaitymo kategoriją sujungtos 1a ir 1b kategorijos.

Štai, bendras rezultatų pasiskirstymas. Šiame grafike tikėtumėmės varpo kreivės pasiskirstymo, o jos pasislinkimas į dešinę mus džiugintų. Deja, matematikos srityje bendras vaizdas nedžiugina. Kažkas varpą užmynė ir šis įlinko. Bet atkreipkite dėmesį į tolimiausią, dešinį kraštą. Daugiausia balų surinkusiųjų kompanija matematikos srityje yra gerokai gausesnė (1,4% moksleivių), nei gamtos mokslų ir skaitymo grupės (0,4% ir 0,2% atitinkamai). Vadinasi, išugdome daugiau prasčiau pasirodančių moksleiviu, bet smarkiai daugiau itin gabių?..

Turbūt galėtume įtikinamai argumentuoti, kad švietimo sistemos orientacija turėtų krypti gabiausiųjų pusėn. Tokiu atveju, kritikos strėlės kristų jau kitu kampu – tokiu, kuriame nemaloniausiai atrodo puikiausiai skaityti gebančių moksleivių neišugdanti sistema. Kitu kampu galime pasukti ir kitą rezultatą: atsižvelgus į bendrą vaiku ugdymui nuo 6 iki 15 metų išleistą pinigų sumą, matematikos testų rezultatai nuo 479 vidurkio pakyla iki 491. Kas reiškia, kad mūsų sistema efektyviai panaudoja pinigus. Taip pat tai reiškia, kad mes per mažai pinigų skiriam mūsų jaunuolių lavinimui. Kaip pažiūrėsi.

Beje, jei jau prakalbome apie sistemą: tarp visų ESBO duomenų yra viena reikšminga tendencija, kuri turėtų neraminti XXI amžiaus visuomenę. Jei tendencijos skaitymo ir gamtos mokslų srityse išlieka faktiškai nulinės (0,3 ir 0,5 taško augimas per pastaruosius šešerius metus), testų rezultatai matematikos srityje atrodo daug prasčiau. Nors kasmetinis rezultatų smukimas labai pastebimai sulėtėjo, vistiek išlieka pastebimai neigiamas. O tai turėtų labai neraminti net ir azartiško lošėjo potraukiu IT startuoliams pasižyminčius politikus.

tendencijos_pisa2012

gabiausieji_negabiausieji

Ir paskutinė pastaba, apie gabiausiuosius iš gabiausiųjų, t.y. tuos, kurie atsiduria tarp geriausiųjų visose trijose kategorijose. Statistiškai, penkiolikmetės šioje srityje pasirodė ryškiai geriau, nei penkiolikmečiai. Todėl labai tikėtina dar kartą išgirsti davatkiško pasipiktinimo uraganą, kai dar viena jauna mergina nueis atsiimti apdovanojimo pas korumpuotą, suktą, šlykštų banditėlį, vadinamą Vilniaus meru, su per trumpais šortukais. Pamenate? Aš tai pamenu.

Štai, kokie dveji reitingai praslydo mūsų spaudai pro akis šiais metais.

Tai kaip čia dabar yra? Gudrūs mes šiais metais buvome, ar nelabai?

Galėčiau tą patį klausimą užduoti tau, mielas Skaitytojau. Kompleksiška ši problema. Geriausi mūsų rezultatai buvo blogesni, nei praėjusiais metais, o blogiausieji buvo geresni. Dalis sričių rodė gerus stabilius rezultatus, kita dalis – stabilius vidutinius. Dar kitos rodė stabiliai tragiškus, ar bent jau stabiliai liūdnėjančius, bet buvo ir tokių, kuriomis tikrai galima pasigirti.

Tiesa, į tai dėmesio niekas per daug šiais metais nekreipė. Buvo svarstomi tokie kertiniai klausimai, kaip privalomas tikybos mokymas, lietuvių kalbos egzaminų diferencijavimas, himno giedojimo prieš pamokas klausimai. Žinai, svarbūs dalykai. Ministras vis sugalvodavo, kam pagrąsinti ir kuo pasipiktinti. Naikino ir nebenaikino universitetų, liūdėjo dėl jų reitingų, kartu su pramonininkų konfederacija ir kitomis nešališkomis profesinėmis sąjungomis nematė perspektyvos humanitariniams ir socialiniams mokslams, o dabar jau nori ir laisvės mokyklose. Nepavadinčiau to labai vienakrypte ir nuosekle švietimo politika.

O mes? Mes vis dar juokiamės iš durnų amerikonų ir politikų sugalvotose rungtyse rungtyniaujame su estais.

Vidutiniai metai buvo, sakyčiau.


[3] Richard Lynn, Tatu Vanhanen. IQ and the Wealth of Nations. Praeger, Westport, CT, 2002.
[5] Idem. Intelligence: A Unifying Construct for the Social Sciences. Ulster Institute for Social Research, 2012, p. 406. [nuoroda]
[7] Ten pat.
[8] Ten pat, p. 400.