Žymės

, , , , , , , , , ,

kauno_gelz_stotis_epaveldas

atvirukas iš epaveldas.lt

Kadangi informacinio uragano, supusio Rusijos prekybinius vojažus pastarosiomis savaitėmis, metu mūsų on-line medija nesugebėjo atlikti piliečių informavimo užduoties faktiškai niekaip (jie dabar jos jau kaip ir nebesistengia atlikti, panašu), pateiksiu aš jums šiek tiek faktų. Apie Lietuvos eksportą, eksportą į Rusiją ir kelias pastabas apie reakcijas į visą šį reikalą. Pripažinsiu, nesiknisau labai giliai, bet ir gerai. Noriu parodyti žurnalistams (A. Ketlerių  ir Giedrę B. išskyrus), kiek galima padaryti per keturias valandas darbo.

Vienas dalykas, kurio man nepavyko aptikti portaluose, tai akivaizdus paaiškinimas, kiek ir ko mes eksportuojame į kur. Kad skaitytojams būtų aiškiau. Pavyzdžiui, lrytas.lt žurnalistai to nežinojo. Todėl ir nepranešė. Žinau, nes jų žurnalistinio tyrimo metodas yra paklausinėti ofise, kas ką žino ar mano. Matyt, niekas tą dieną nieko konkretaus nežinojo. Bet apie visuomenės susiskaldymą visi gali pašnekėti[1].

Esu įsitikinęs, kad jei skaitytojams būtų aiškiau, kiltų mažiau panikos ir bereikalingo rūpesčio. Tiesa, tada mažiau spragsima. Kas kenkia internetinių portalų verslo modeliui… Man dar neaišku, kodėl jie tiesiog netapo porno saitais. Anie generuoja daugiau klikų net negu Užkalnis. Bet nesvarbu.

Apie eksportą: mes be Rusijos nenumirsim

Žurnalistams, man regis, net nekilo klausimas, kodėl Rusijos siena yra tokia svarbi. Girdėjome pakankamai, kad mūsų pieno produktai ten sudaro tik procentą rinkos ir Rusija galinti be jų gyventi. O ar mūsų eksportas gali gyventi be Rusijos? Buvo tiesiog patikėta tuo, ką sakė mūsų kolegos iš Rytų. Nes mūsų žurnalistai yra mulkiai informacinio karo fronte.

Beje, duomenis (iš tingumo) naudoju 2011 metų, todėl jie tik iliustratyvūs. Bet, kadangi dauguma dydžių yra santykiniai, kurie jei ir kito, tai tik nežymiai ir tik Rusijos nenaudai, manau, kad iliustracijai jie tinka kuo puikiausiai.

Tad štai, pirmoji iliustracija. Eksportas į Rusijos Federaciją 2011 metais sudarė 16,56 % viso Lietuvos eksporto. Palyginimui – į Baltarusiją – 5,2 %. Padarė įspūdį? Neturėtų. Absoliuti dauguma Lietuvos eksportuojamų prekių ir produktų keliaują į ES šalis – 59,6 % [2].

lt_prekiu_eksportas_krypti

PPO duomenimis.

Pastebėkite, kad beveik Rusijos dydžio dalis prekių (15,3 %) keliavo į visą likusį, atskirai nepaminėtą, pasaulį. Jei vis dar baisu, pažvelkime į žemės ūkio produktus apskritai ir pamatysime, kad jie sudaro tik penktadalį mūsų eksportuojamų prekių.

lt_prekiu_eksportas_rusi

PPO duomenimis.

Taip, galime pasiginčyti, ar 16 %, ar 18 % yra daug ar mažai, bet akivaizdus faktas yra toks, kad mes nebesame ekonomiškai pririšti prie Rusijos. Ir, nors pieno pramonei ir skauda, nėra taip, kad nebūtų kur dėti mūsų kuo puikiausių ir dar nemokamai per pusę pasaulio Rusijos dėka išreklamuotų prekių.

Sakau, kad pieno pramonei skaudėtų, nes skaudėtų išties. Eksportas į Rusiją 2011 metais sudarė trisdešimt su puse procento viso pieno eksporto.

lt_pieno_eksportas_krypti

PPO duomenimis.

Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad nuo to laiko ši dalis nukrito iki šiek tiek mažiau nei trisdešimties. Panašu, kad embargo dėka nukris dar labiau. Bet net nepaisant to, Lietuva kaip valstybė nesugrius, jei pieno Rusija neįsileis.

Lietuva kaip valstybė nesugriūtų, jei Rusija apskritai užsidarytų visoms lietuviškoms prekėms. Spėju, kad ne tik daliai verslo surasti pirkėjų kitur, bet teprireiktų ketvirčio, kol, pavyzdžiui, mūsų baldų gamintojai rastų, kas perklijuoja etiketes į latviškas ir eksportuoja tuos pačius baldus į Rusiją.

Kas negerai su kai kuriomis reakcijomis į Rusijos spaudimą?

Nenoriu nuskambėti nejautriai, bet jei pieno eksportuotojai nebuvo pasiruošę plano B tam atvejui, kai (ne jei, kai!) paskutinio Europos imperatoriaus galvoje vėl pradės kaip pamišusios lakstyti testosteronu ir diktatoriškomis ambicijomis varomos voverės, tuomet jie nėra labai įžvalgūs verslininkai. Net tie nedideli kontaktai su jų kolegomis, kuriuos man yra tekę apturėti, leido susidaryti įspūdį, kad verslas su Rusija yra visai kas kita, nei verslas apskritai, todėl net pasiruošimo tam reikia kitokio. Kas geriau žinote, pataisykite komentaruose, jei klystu.

Verslininkai savo dalį pelno gauna už tai, kad prisiima riziką ir atsakomybę. Jų darbas yra būti pasiruošus įvairiems netikėtumams. Todėl net šiurpas nukrato, kuomet Andrius Kubilius imasi postringauti apie tokių lengvai numatytinų nuostolių perkėlimą ant mokesčių mokėtojų pečių – nes ką daugiau gali reikšti šitoks pasakymas:

Jeigu prekybinis karas ir toliau tęsis, reikia galvoti apie specialią paramos programą nuo Rusijos prekybinių karų nukentėjusiam verslui bei žemės ūkiui.[3]

Ar tikrai būtina dėl kiekvieno neapdairaus verslininko tuoj pat valdininkams čiuptis, atsiraitojus rankoves, jį gelbėti? Juo labiau, ar tai tikrai būtina šiuo konkrečiu atveju? Negi negeriau būtų tiesiog leisti verslui persiorientuoti į kitas šalis? Juo labiau, kai valstybė užsimojo turėti milžinišką tik apytikriai numatytą skylę biudžete, bei pamažu skęsta savivaldybės ir socialinio draudimo sistema.

Aišku, tai kvepia opozicijos gerumo apžavais. Nes požiūris „ateisime ir duosime pinigų, jei jus nuskriaudė“ mūsuose mėgstamas. Kaip mėgstama ir pavojaus akivaizdoje užsiimti smulkiomis intrigėlėmis.

Dabar, kai rūgsta lietuviškas pienas ir pelija sūriai, „Pirmasis Baltijos kanalas” išpylė pamazgas mums ant galvų, ekonominio ir propagandinio karo nepaneigs jokie skeptikai. […] Tokios progos susigrąžinti rinkėjų simpatijas Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams gali daugiau nepasitaikyti.[4]

Nesu tikras, ar su manimi sutiksite, mieli skaitytojai, bet man atrodo, kad cituojamame straipsnyje čia pat yra visiems skelbiama apie karą, tuo pat metu pranešant, kad tai tėra rinkiminis triukas. Tariant „baikite, tas „rusai puola“ tai tik gilės. Svarbiausia – kas ateis į valdžią“.

Buvo jau tokie, pamenu iš paskaitų, kurie po 1939-ųjų ultimatumo seime kalbėjo, kaip čia dabar pasinaudojus proga ir paėmus valdžią… Uoj, ką aš čia dabar. Na ir kvailai aš čia parašiau. Tik visiškas beprotis lygintų tai, kas vyko pastarąjį mėnesį, su tikrais kariniais veiksmais.

Rusijos karas su Gruzija prasidėjo ne 2008 metų rugpjūčio 8 dieną. Prieš tai Kremlius panaudojo visą eilę agresyvių politinio ir ekonominio spaudimo priemonių. […] Panašią situaciją dabar matome ir Lietuvoje.[5]

Karą. Du didžiausieji interneto naujienų vomitoriumai per įtampos kėlimo mėnesį spėjo paskelbti apie karą. Ne ekonominę blokadą, embargą ar dar ką nors. Karą. Tą kur su tankais ir šautuvais. Na, bent jau vienas jų suprato, kad tai paranoja…

Yra labai gerų priežasčių, kodėl gaisro pavojaus pratybų metu žmonės iš pastato turi išeiti ramiai. Viena jų – panika niekada nepadeda. Nėra situacijos, kur panikuojantis žmogus nepridaro daugiau žalos, nei naudos – tą žino bet kas, kas yra matęs bet kokį aštresnį holivudinį trilerį ar siaubo filmą. Supanikavę ir išbėgę iš slėptuvės pabaisų yra suvalgomi pirmi. Dar ir draugų buvimo vietą išduoda tuo pačiu.

Mūsų žiniasklaida – na gerai, viena konkreti jos priemonė – kątik pademonstravo, kaip lengvai jie nuolatos burzgiančio „rusai puola“ variklio apsukas padidina iki maksimumo. Ir tai yra nemalonus dalykas, nes ji nėra žiniasklaidos priemonė savo esme. Lrytas.lt yra verslas. O kaip parodė mūsų Snoro istorija, verslas gali būti panaudotas kaip ekonominio karo bomba. Juo labiau, kai jis apsimeta atliekąs visuomenės informavimo funkciją.

Kita vertus… Po kracho lrytas.lt be antakio krustelėjimo vėl ims dirbti kitam savininkui.

Tiek šiam kartui. Iki kitų susitikimų.


[1] Šiaip čia turėtų būti nuoroda, bet ten lrytas.lt ir aš jam papildomo kliko negeneruosiu.
[2] Čia ir toliau pateikiami PPO duomenys, kuriuos galite rasti čia. Taip pat nepamirškite perversti Lietuvos profilio PPO ataskaitoje (p. 104, anglų kalba), kurią galite parsisiųsti čia (pdf).
[5] Čia jau citata, tai kaip ir nuorodą įdėti esu priverstas. Dovydo Pancerovo briedą, kurį cituoju, galite rasti čia.