Žymės

, , ,

iš http://www.pinterest.com/pin/237916792785104088/

photo via Pinterest.

Dvylika metų. Dvylika metų jau vyksta nykus ir nervus ėdantis karas tarp NATO bei jų sąjungininkų ir tarpusavyje nesutariančios Rytų lygos. Niekas iki šiol nepanaudojo nei pėstininkų kariuomenės, nei masinio naikinimo ginklų. Vyksta nuolatinės taikos derybos, o jų fone abi pusės vykdo dronų atakas prieš strateginius priešo objektus. Taip pat tai, kas iki karo buvo vadinama „terorizmu“, tapo legitymia karo taktika, leidžiančia aukščiausiems politikams viešai smerkti savo užsakytus „teroristus“ ir jų išpuolius. Čia tiems atvejams, kai objektus sunkonka apibūdinti „strateginiais“ ar „keliančiais grėsmę taikai“.

Nei viena šalis visos savo sunkiosios pramonės nepasuko tik karo pramonei. Nebuvo nei jaunuolių šaukimo, nei maisto racionų. Sąjungininkai kategoriškai atsisakė nutraukti our normal economic conduct, todėl didelio stygiaus anei kainų šuolio nebuvo. Ekonominis embargas pasireiškė tik tarp kariaujančių pusių, tačiau abi pusės buvo visiškai savarankiškos, todėl naudos iš jo nebuvo niekam. Karo pramonei skirti papildomi objektai buvo statomi valstybės skolon, dėl ko praktiškai neliko nedarbo. Įvairiausi taikomieji ir propagandai pasitarnaujantys mokslai tarpo kaip niekada. Kultūros renginiai vyko nuolatos, jie buvo skirti palaikyti gerą gyventojų nuotaiką, kurią šiaip gadino nuolatos pradūzgiantys „BAE Tarranis“ ar senieji „Reaper“ dronai, bei vienas kitas sprogimas ar gaisras.

Valstybė įgyjo daugiau galios ir daugiau pasitikėjimo savimi. Žmonės aktyviau reiškė savo nuomonę prie balsadėžių, tiesa, kandidatai buvo atrenkami labai kruopščiai, todėl politinis peizažas keitėsi labai pamažu. Bausmės sugriežtėjo, policinis aparatas padidėjo, todėl pagerėjo mokesčių surinkimas. Žinoma, daug daugiau žmonių atsidūrė kalėjimuose, bet ką padarysi. Ekonomika toliau augo, nors niekas nežinojo, kada ir kaip bus atiduota valstybės skola. Beveik visi oficialieji ekonominiai rodikliai atrodė gerai, kaip niekada. Demokratija nukentėjo, tačiau nebuvo sunaikinta. Karas vyko, tačiau pasaulinių karų baisumų niekas nevykdė. Karas vyko, bet tik taikos labui…

Negilioje užfrontėje atsidūrusioje Lietuvoje viskas nebūtinai buvo taip šviesu. Savižudybių skaičius vėl šoko į aukštumas. Pasibaigusį karą keliuose pakeitė teroro išpuolių aukos. Visuomenė gyveno susiskaldžiusi ir įtampoje – Rytų lygos agentų čia buvo daugiau, nei kur kitur viename kvadratiniame kilometre. Žvalgyba ir kontržvalgyba, teroro išpuoliai ir kartais staiga išaiškinami „taikos procesui trukdantys objektai“ kas mėnesį ar du pakoreguodavo miesto landšaftą. Visi bijojo masinio naikinimo ginklų – bakterinių, cheminių – artimoje užfrontėje, todėl išaiškintos teroristų grupelės buvo naikinamos savo laboratorijose be teismo. O tai, kad galėjai būti „sunaikintas“ namie, jei kas palaikytų tave teroristu, daugiau dzeno į gyvenimą neįnešė.

Pilno užimtumo ekonomikoje mažai kas iš žemosios kategorijos darbininkų gaudavo dirbti pilną darbo dieną. Keturias dienas per savaitę dirbome nuo aštuonių iki keturių, ketvirtadieniais iki trijų. Tris dienas neturėdavome ką veikti. Sėdėdavome kieno nors namuose ir blevyzgodavome. Dažniausiai Pampinėjos – nuo kalvelės pro ketvirto aukšto seno namo langą Žvėryne atsiverdavo puikus vaizdas į Vingio parką. Kiekviena diena buvo tik niūri, nes nuolatinėje įtampoje gyventi niekas nebeturėjo jėgų. Smarkiai padidėjęs kietųjų dalelių skaičius atmosferoje (mieste vis kas nors degė, sprogo ar griuvo) taip pat prisidėjo prie debesuotumo, temdančio net ir malonias ankstyvo rudens dienas.

Vieną tokių dienų, ar tai buvo rugpjūtis ar rugsėjis jau nepamenu, susirinkome ten pat. Buvo proga. Kątik per žinias paskelbė, kad šiandien bus likviduojama didžiausia per pastarąjį dešimtmetį rasta nelegali bakterinio ginklo laboratorija. Taip bent jau buvo įtariama. Naujamiestyje, viename iš daugiabučių rūsių, kuris per kelis metus, panašu, tapo trijų aukštų bunkeriu po namu. Žinoma, visi namo gyventojai jau kelias paras gyveno karantine kaip įtariamieji, jų turtas buvo konfiskuotas ir turėjo būti sunaikintas kartu su namu, kurio griuvėsiai turėjo tapti kapu visai laboratorijai.

Pro Pompinėjos langus galėjome visa tai stebėti iš tolo. Niekas arti nebuvo prileidžiamas ir taip, o iš čia matėme horizonte kyšančius paskutinius dešimtį taip neseniai pastatyto daugiabučio aukštų, tikėjomės išvysti, kaip jų languose blyksi užtaisai ir kaip visas pastatas susmunka, dar kartą pakeisdamas miesto kontūrą. Buvo lengva atskirti, į kurį iš daugelio pastatų žiūrime, nes apie jį zujo bent trys dronai – stebėtojai. Televizija, žinoma, visa tai transliavo tiesiogiai, tačiau niekas neskubėjo jungtis televizoriaus. Nieko naujo vis viena, jautėme, neišgirsime. Fone šnarėjo radijas, tik tam, kad nepražiopsotume pradžios. Siurbčiodami arbatą su sausainiais laukėme fejerverkų.

– Sako, kad laboratoriją rengti ten pradėjo prieš gerus dešimt metų – pokalbį, į kurio vidurį įsijungiame, tęsė smalsiausias mūsų, Dionėjas. – Įtaria, kad rūsį kasė pamažu, kasdien išnešdami tik po kelis šiukšlių maišus, kad nesukeltų įtarimo.

– Tai čia agentai miegaliai ar vietinė publika? – paklausė Pompinėja sau pildamasi arbatos.

– Dar neaišku, bet turbūt miegaliai.

– Tai kodėl tada visą namą griauna?

– Bijo, kad kas nors iš laboratorijos nepasklistų, kaip Kaune.

Šnipai ir teroristai biologinio ir cheminio ginklo laboratorijas mėgo minuoti. Apie tai vietinė valdžia sužinojo dar karo pradžioje, kai specialiosios pajėgos pamėgino įsiveržti į butą Kaune. Tai buvo viena iš pirmųjų antiteroro operacijų. Sprogus bombai du kariai buvo sužeisti ir vienas žuvo. Apie šešiasdešimt civilių apsinuodyjo paskleistu chemikalu (niekas taip ir nepranešė kokiu), keturi jų mirė ligoninėje. Prireikė evakuoti nemažą miesto plotą. Nuo to laiko potencialių laboratorijų vidų degina baltojo fosforo granatomis ir laidoja. Su viduje atsidūrusiais darbuotojais, jei prireikia.

– Bet tai jei ten agentų miegalių darbas, kodėl visi žmonės laikomi kaip kaltinamieji? – įčiauškė Filomena. Visi kambaryje buvo girdėję panašius gandus. Visi taip pat žinojo, kad Dionėjas mėgdavo apsimesti, kad žino šiek tiek daugiau. Todėl kartais sugalvodavo papildomos informacijos, bent jau mes taip manėm. Tačiau niekas neprieštaravo, jis buvo geras pasakotojas.

– Kaltinamieji ar liudininkai jau niekam nebesvarbu, – Dionėjas, regis, ėmė piktintis – laikys karantino sumetimais tiek, kiek reikės. Jei buvo agentai miegaliai, ieškos kitų agentų. Jei vietiniai teroristai – ieškos kitų teroristų…

– Arba rinks informaciją apie tuos agentus miegalius iš gyventojų. Kaip iš liudininkų – pridūriau aš.

– Kokią dar informaciją, visą informaciją jie jau ir taip turi! Klausosi visko, stebi viską! Tu, aišku, naivuolis, tiki, kad kažkam čia rūpi piliečiai, bet taigi aišku, kad nerūpi! Antiteroristinė tarnyba darys su tais vargšais ką nori kiek nori ir apie tai net neišgirsim! Paskui praneš oficialią versiją ir turėsim ėst ją kaip…

– Ša! – nutraukė Filomena. – Prasideda, nutilk.

Žvilgsniai nukrypo į daugiabučio siluetą. Dangumi skubėjo smulkūs žemi lietaus pritvinkę debesys ir vienas buvo akivaizdžiai nusitaikęs tiesiai į pramogos sūkurį – tyliai stebėjome tas lenktynes tarp jo ir sprogdintojų komandos. Kažkur už ūkų besileidžianti saulė sunkėsi link miesto ir viską nudažė pilkšva bronza. Maži juodi taškeliai – dronai stebėtojai – nulėkė tolyn nuo pastato. Debesis jo viršūnę tiesiog gulte užgulė, pratrūkdamas lietumi. Nelyg žaibas jo viduje sublyksėjo užtaisai ir beveik nebeįžiūrimas pastato siluetas susmuko kontroliuojamo sprogimo verpete. Po poros sekundžių iki mūsų ausų atsirito užtaisų tratėjimas ir griuvimo ūžesys.