Žymės

, , , , ,

venice-beach-rock

like that was gonna happen. USA. California. 1968. Venice Beach Rock Festival. © Dennis Stock / Magnum Photos / Agentur Focus

Tamsiame ir iškreiptame sapne praėjusio šaltojo sezono metu kažkam šovė į šiaip turbūt neypatingų pajėgumų galvą, kad surengti dar vieną muzikos festivalį ateinančią vasarą yra gera idėja. Puikus verslo planas. Garantuotas būdas užsidirbti milijoną ir įsirašyti į istoriją aukso raidėmis.

Kitos priežasties paaiškinti šitokią festivalių gausybę aš nerandu. Kažkas sugalvojo, pavyzdžiui, kad galima konkuruoti su Jūros švente. Rumšiškėmis. Dabar pamėginkime pasverti – ar tautiniai rūbeliai ir neįtikėtinai monotoniškas rum-čik-čik folkrokas, ar nuvažiuoti prie jūros pažiūrėti fejerverkų ir kitokių pramogų? Lauke +30. Dar klausimų?

Štai Agnės, grupės Šv. Sodas klavišininkės ir vokalistės atsiliepimas (buvau apdovanotas išskirtinėmis pirmos publikacijos teisėmis! #win) apie vieną, įtariu, gana tipišką šios vasaro festivalį. “Margos pievos” jis vadinosi. Paskaitykite.

„Debilai tie, kurie ten buvo savo noru.

Prie įvažiavimo mus pasitiko visai mandagūs Vorai, tačiau bilietuojančios mergaitės nežinojo išvis nieko. Į klausimus – ar mums galima su mašina į backstage’ą, kur akreditacijos, pas ką paimt, kaip festivalis vadinasi – niekas nieko neatsakė.

Penktadienį apie 16 val. scena buvo neaptverta, buvo nesklandumų su garsu ir Garbanotas Bosistas labai ilgai čekinosi. Esmė ta, jog mums grajus turėjo būti 1 val. nakties ir specialiai važiavome į check’ą, kuris neįvyko… Užlipę ant scenos 16.45 (mums sound checkas neva turėjo būti 15.30) buvom beveik tuoj pat išprašyti, nes jau 17 val. turėjo prasidėti koncertas. Tuo tarpu, kai garso žmonės stengėsi tvarkytis su aparatūra po keistai juokingos formos sceną, savanoriai sėdėjo be darbo, nors veikti buvo akivaizdžiai ką (kad ir aptvert iki galo backstage’ą).

Grojom gan vėlai, tai iki to laiko spėjom prisigert ir pamiegot. Gert, ačiū dievui, davė, bet toli. Objektai tarpusavyje yra labai nutolę. Nuo scenos iki Ramaus (aceit vipinio) kempingo yra 10 minučių kelio per super neapšviestą duobetą pievą ir per super tamsų miškiuką, kur vienintelis šviesos šaltinis – lauko tuoletas. Nuo scenos link savanorių kempingo, kur žmonės su pilkos spalvos apyrankėmis gali gauti alaussidrogiros, irgi normaliai eiti. Na, Rumšiškių liaudies buities muziejus nemažas.

Žmonių, skaityk, nebuvo. Nu gal 100, o gal 200. Kai tokia didelė teritorija, tai tikiesi, kad jie kažkur yra. Bet ir susirinkę buvo Juodaragio vienibės puoselėtojai… Mačiau kelis su Velnio Akmens maikėm ir apyrankėm, kas galėtų džiuginti, jeigu ne tas faktas, kad jie yra debilai. Su kuo ir sveikinu Velnio Akmenį – dalis jūsų publikos renkasi šūdiniausius festivalius ever.

Vienintelis fainas dalykas buvo tas, kad garso ir scenos bičiukai buvo faini ir gan profesionalūs… Na, kaip pažiūrėsi, aišku.

Geriausia festivalio dalis buvo rokoteka po penktadienio koncerto – raitėsi trys žmonės per Guns n roses ir visokį kitokį mėšlą.

Man labiausiai patiko išvažiuot šeštadienį dieną.“

Tai, manau, yra simptomiška. Kai kurie festivaliai, žinoma, šią vasarą bus labiau nusisekę, kiti mažiau. „Margos pievos“, akivaizdžiai, mažiau. Bet bendras vaizdas, manau, yra toks: ši festivalių banga į nebūtį jau nusinešė ir dar nusineš daugelio organizatorių finansinę sveikatą, nesuteikdama reikšmingesnio kiekio džiaugsmo festivalių lankytojams.

Ir viskas tik todėl, kad pati festivalio organizavimo idėja dėl kažkokios keistos priežasties yra laikoma verta pastangų ir pinigų. Ne festivalio kokybė, patrauklumas, įdomumas ar inovatyvumas, – tie dalykai, kurie pritrauktų publiką – o pati idėja, kad festivalis yra kažkokia gėrio pasauliui išraiška. Taip nėra. Reikia labai daug stengtis, kad festivalis būtų geras.

Tačiau užbaikime gera žinia – daugiau tie žmonės festivalių nebeorganizuos. Nes skolas atidavinės dar kelerius  metus. Su tuo jus visus ir sveikinu.