Žymės

, ,

DSC00086

Gilberto K. Chestertono propagandinis Pirmojo pasaulinio karo laikų rašinėlis „Appetite for Tyranny“ yra įdomus ne tik kaip vienalaikis to meto šaltinis kultūriniam klimatui pažinti. Jis, kaip ir, pavyzdžiui, Marko Tveno publicistika, yra rašomas iš labai šiuolaikiniam žmogui tolimos, o šiuolaikiniam moderniam lietuviui tuo pačiu ir artimos perspektyvos. Jie abu regisi naivūs, gyvenantys totalinio karo, genocido ir totalitarinės diktatūros nesužalotame pasaulyje. Pasaulyje prieš paradigmos lūžį, kuomet nacijų ambicijos ar sugyvenimas atrodė vienintelė įmanoma pasaulio tvarka, o Vakarų viršenybė prieš likusį pasaulį dar buvo akivaizdi ir neginčytina. Kuomet masinio naikinimo ginklai dar nebuvo panaudoti, o miestus bombarduodavo priešo laivynas, ne aviacija.

Kaskart nerdamas į XIX a. vidurio – XX a. pradžios skaitinius jaučiuosi kaip skaitydamas vieną distopijų, ar šiame amžiuje tokių populiarių fantastinių epų. Nelyg Auksinio kompaso pasaulis, tas laikotarpis jau yra aprašytas suprantama kalba ir lengvai suvokiamomis kategorijomis, tačiau už kiekvieno kampo laukia staigmena. Ar tai būtų keisti mitai iš už Vokietijos sienos, ar mūsų švietimo sistemos tinklais manęs nepasiekusios istorijos iš kolonijinės Indokinijos. O kartais iš šiandieninės perspektyvos ir karčius pasvarstymus keliantys carinės Rusijos, nors ir kuklūs, pašlovinimai: „Tebūnie, [Rusijos] politika priespaudoje laikė suomius ir lenkus, […]. Tačiau Rusija, būdama despotija vienoms mažoms tautoms, buvo kitų išgelbėtoja – tai yra istorinis faktas“, rašė G. K. Chestertonas.

Tačiau pro šiuos žavius, romantiškai naivius ar istorijos audras lemiančius, saulėlydžio nurausvintus ar tamsius ir grėsmingus debesis laikas nuo laiko prasibrauna istorinės paralelės. „Mes visų pirmučiausia esame religinga rasė, kitaip tariant, esame teisumo siekianti rasė […] Mūsišku religijos supratimu, japonai yra rasė be religijos“ – tai Jacko Londono žodžiai iš esės „Geltonoji grėsmė“. Žinoma, tai ne XIX amžiaus pradžia ir tarp anglikoniškai dvirpasmiškai dievobaimingo G. K. Chestertono ir amerikietiškai liberalaus Marko Tveno tūno gana gili praraja. Tačiau mums nereikia net ieškoti kraštutinumų – tas pats J. Londonas tos pačios esės pabaigoje prideda savirefleksišką „turėkime galvoje, kad aukščiau išdėstytas postulatas yra vakarietiško rasinio egotizmo produktas. Ir šis mūsų įtikėjimu savo teisumu varomas ir pasitikėjimo savimi ugdomas egotizmas gali būti klaidingas, kaip ir dauguma kitų širdžiai mielų rasinių kaprizų.“

Šis pagiringas ginčas su savimi nėra būdingas tik J. Londonui. G. K. Chestertonas apie santuoką rašo štai ką. „Pakalbėkime apie vyro ir moters santykius toje nemarioje dvikovoje, vadinamoje santuoka. Ir čia išvysime, kad kitos [ne Vokietija – L. L.] krikščioniškos civilizacijos taikosi į vienokią ar kitokią lygybę; net jei toks santykis būtų iracionalus ar pavojingas. […] Tačiau Šiaurės Vokietija kuo tikriausiai taikosi nelygybės. […] „Jei eini su moterimi, nepamiršk rimbo“, sakė Nietzsche. Pastebėkite, kad nesakė „žarsteklio“, kuris įprasčiau ateitų į galvą žemesnio luomo ar krikščioniui, smurtaujančiam prieš savo žmoną. Žinoma, juk […] kardas ir rimbas – privilegijuotosios kastos ginklai“. Panašu, kad G. K. Chestertonas ne tik painiojasi, kas yra krikščioniškai bendra, o kas skirtinga. Jis, regis, nėra (nebėra?) tikras, ar mušti žmoną garbės prideda, ar neprideda, ar tai visgi tik dar vienas krikščioniškos pasaulio tvarkos elementas.

„Na žinoma!“ – sakysite, – „propagandinis tas rašinėlis, jame reikėjo išrasti skirtumus tarp vakarų nacijų, todėl ir painiojasi autorius tarp Vokietijos ir Prancūzijos, nėra ko logikos ir ieškoti“. Ir visiškai su Jumis sutikčiau ir vėl traukčiau tekstus ir citatas, ir ginčytumėmės iki ryto. Tačiau sutaupykime laiko ir leiskite man tiesiog šokti nuo atsitiktinai surankioto esės konteksto iki jo taikymo mechanizmo ir prie esės aktualijos, galų gale.

Kaip žmogui su medievisto aspiracijomis, visuomet tokiais atvejais tenka prisiminti kone įtakingiausią pastarojo ketvirčio amžiaus Lietuvoje istoriko išsakytą idėją, Edvardo Gudavičiaus „pastumtos kortų kaladės dėsnį“. Taip, tą patį, kuris apibūdina Lietuvos sociokultūrinį istorinį atsilikimą A. J. Toynbee civilizacijų schemos rėmuose. Trumpai: valstybinės ir valdžios struktūros geba keistis greitai, todėl net ir pavėlavus apsikrikštyti Vakarus pasivijome gana sparčiai. Kiti civilizacijos gyvenimo aspektai užtrunka atitinkamai ilgiau, todėl materialinė civilizacija ar kultūra Vakarus vejasi palaipsniui vis lėčiau. Istoriškai galime pastebėti dar vieną dalyką. Mes ne tik kad nespėjome pasivyti savo civilizacinio centro iki istorinės jėgos sušlavė Respubliką po keliais imperatoriškais kilimais – tai seka iš E. Gudavičiaus teiginių. Mums tekęs kilimas buvo klaikių raštų ir šaltas, kultūriškai dusinantis, paranojiko ir psichopato kilimas. Du kartus iš eilės. Įkvėpti laisvės oro turėjome kiek mažiau, nei šį kart jo turime. Ir todėl kaltiname tuos du laikotarpius kone visomis savo nelaimėmis. Pavyzdžiui, carinė Rusija išmokė mus gerti, sovietmetis – tingėti. Šie laikotarpiai tarsi lėmė, kad mes išvengėme kultūrinio pakilimo didžiųjų daugiadienių metu – tuo metu sukilome net du kartus – ir didelės dalies vartojamojo technologinio progreso sovietmečiu.

Kurią priežastį bepasirinktume – ar nuasmenintas istorijos jėgas, ar kaimynę iš Rytų – turėtume nesunkiai sutarti, kad mūsų problemos šiek tiek liekasi nuo Vakarų pasaulio. Galime taip pat manyti, kad mes labai sparčiai jį vejamės, bet bijau, kad čia mūsų kortų kaladė vėl gerokai pasvirusi. Ir dalis jos velkasi mano jau minėtoje XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje.

Štai, patys tiksliai nežinome, ar gerai čia tas rasizmas, ar blogai. Kaip J. Londonas, tarsi suprantame, kad imigrantų čia nereikia, kad jie kažkokie netokie… Bet taip pat lyg ir nepatogu į juodaodį troleibuse spoksoti, dar pamanys, kad rasistas. Kaip XIX amžiui būdinga, esame linkę į nacionalizmą. Labai panašų į tą, kurį pašiepė Jerome K. Jerome… Juk tautiškumas ir lietuviškumas įrašyti į kiekvieną kultūrai ir mokslui skirtą oficialesnį popierėlį, gintaru ir sutartinėmis padabinta kiekviena šventė. Vyčiu neleidžiame dabinti apatinių kelnaičių su virvute, o vieninteliai paminklai, kuriems priekaištų neturime, tai tie, kurie rodo tautos didvyrius. Esame šiek tiek drovūs ir uždari, todėl spiriamės užsienio įtakoms kaip pirmokė prieš Kalėdinį vaidinimą… Visoms užsienio įtakoms, išskyrus tą tokį tylų, sklandų, nelyg tarp kitko, Rusijos pašlovinimą. Kuklų, bet pašlovinimą – ar dėl tvirtos rankos, ar dėl pigių cigarečių, ar ko kito… Ir, žinoma, negalime pakęsti tautinių mažumų.

Lyg ir nebevaikštome į bažnyčią, bet skelbiamės katalikais. O kiekvieną kartą, kai kas pasako, kad katalikais tik apsimetinėjame, duodame atkirtį. Sugalvojame, kad palaikome abortų draudimus. Kad nekenčiame gėjų labiau, nei mylime įstatymo raidę. Mirtinai išsigąstame, kad musulmonai atvažiuos čia ir uždraus Kalėdų eglutę. Ne tik, kad skelbiamės esantys katalikiškas kraštas, renkame tokius politikus ir dantis sukandę laikomės finansinių įsipareigojimų Bažnyčiai. Kaip Markas Tvenas galime kartais mestelti ir prašymą moterims „keliauti sau“ ir „nesiburti apie mus“. Mes vis dar gyvename konservatyviame patriarchališkame emocijų, moralės ir idėjų sąstingyje, kurį sukelti tegali gyvas tikėjimas. Nors jau nebesame tikri, ar viskas, ko mokėmės per tikybos pamokas, yra teisinga, pasišiaušiame, kai kažkas kelia mintį, neatitinkančią tų giliai įrėžtų „tradicinių vertybių“.

Todėl nežinome tiksliai, kaip G. K. Chestertonas, ar turi būti šeimoje galva, ar neturi. Kaip ir smurtas prieš moterį netampa dideliu skandalu (nebent tai yra 10 metų senumo išprievartavimas), o ir teisingu darbo apmokėjimu nelabai rūpinamės. Valstybinėse struktūrose moterų yra? Yra. Vadinasi oficialius kriterijus turime atitikti – gi viskas ant viršutinės kortos, aišku, kaip dieną.

Ir, kaip tikriems XX a. pradžios nuosaikius šovinistams, mums tiesiog stogą nurauna trumpučiai aštuoniolikmetės šortukai.