Žymės

, , , , , , , ,

komunizmas, visur komunizmas... (nuotraukos autorius nežinomas)

komunizmas, visur komunizmas… (nuotraukos autorius nežinomas)

Visų pirma, neturiu menkiausio supratimo, ar progresiniai mokesčiai yra gerai, ar blogai. Tiesą sakant, nesu linkęs moralinių kategorijų prirašyti nekraštutinėms ekonominės politikos priemonėms ar jų grupėms. Manau, būdamas akademinis prašalaitis, elgiuosi teisingai – progresinių mokesčių etikos, o gal ir aksiologijos problemų, panašu, nėra išsprendę ir ekonomistai.

Pamėginkime pasikalbėti apie mokesčių progresiją be ideologijų. Tai reiškia, vengdami kalbų apie socialinį teisingumą, perskirstymo blogį, baikštų verslą ir skriaudžiamus milijoną banke sukaupusius pensininkus. Nusistatykime žaidimo taisykles, kurios būtų vienodos visiems – tam bus skirtos trys aksiomos – ir pažiūrėkime, kaip pagal jas sekasi žaisti valdantiesiems. Diskusijoje aptarsime rezultatus.

Aksioma numeris 1. Progresiniai mokesčiai yra tokia šiuolaikinio gyvenimo realija kaip užterštas miesto oras (ergo: plokšti mokesčiai yra fantazija).

Vienokia ar kitokia mokesčių progresija yra neišvengiama valstybės mokestinės politikos dalis. Kalbėti apie flat rate mokesčius XXI amžiaus Europoje yra bergždžia.  Ir naivu. Progresiniai mokesčiai jau egzistuoja ir jie turėtų egzistuoti, sako ir mūsų, vietiniai profesionalūs savimylos, užtikrintai pasikėlę šmikiai (ekonomistai).

„Progresiniai mokesčiai Lietuvoje yra jau seniai, ir ne tik dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio, kuris, mano dėka, prieš penkerius metus dar ir diferencijuotas buvo, bet pirmiausia dėl „Sodros“ – „Sodroje“ yra labai plokščios pensijos, įmokų „lubų“ nėra, ir tai daro didžiausią įtaką progresyvumui Lietuvoje“, sakė Raimondas Kuodis[1].

„Nesinori dar kartą priminti, kad pajamų apmokestinimo progresyvumą Lietuvoje jau dabar užtikrina diferencijuojamas neapmokestinamas pajamų dydis […], papildomas NPD, priklausantis nuo auginamų vaikų skaičiaus bei neegzistuojančios “Sodros” įmokų lubos, nors išmokoms tokios lubos yra nustatytos. Taigi, diskutuoti reikėtų ne apie progresinių mokesčių įvedimą, o apie tai, ar progresyvumas turėtų būti didesnis. Dauguma ekonomistų ir politikų sutinka, kad tam tikras progresyvumas turi egzistuoti[…].[2]“, tarsi atitarė Nerijus Mačiulis.

Šiam kartui paliksiu SoDrą ramybėje. Nes neišmanau, turbūt. Nežinau, kodėl tai yra mokesčių progresyvumas, o ne skęstančios geldos – didelės ir itin sunkios, beveik 10 milijardų litų skolos svorio[4],  geldos – gelbėjimas, bet manykime, kad tai yra progresyvumas. Užkrautas mokesčių mokėtojams ant pečių po visos serijos visokio plauko vyriausybių, taip ir nesugebėjusių per dvidešimt metų šios viešųjų finansų srities sutvarkyti. Ir manykime, kad Artūrui Zuokui netįsta seilė matant, su kokia savo valdomos įstaigos skola gali viešai neplakamas gyventi Mindaugas Sinkevičius[5].

Tad, be jokios abejonės, progresyvumas Lietuvoje, suprask, egzistuoja, o ir turėtų jis čia būti. Todėl taip apie progresinius mokesčius ir kalbėsiu: tarsi nebūtų pasirinkimo, ar jų reikia, ar nereikia, bet būtų galimybė pasirinkti laiptavimo ar progresijos įvykdymo būdą.

Aksioma numeris 2. Visiems priimtinas progresinių mokesčių tikslas – surinkti pakankamai mokesčių svarbioms valstybės reikmėms neišgaišinus silpniausiųjų (ergo: sutarti dėl progresinių mokesčių kliūčių nėra – nei ideologinių, nei teisėkūros).

Prisiminkime, kam progresiniai mokesčiai yra reikalingi. Viena jų panauda yra socialinio teisingumo siekis. Ideologinė panauda, socialdemokratiška panauda. Neįtikinanti panauda, nes ne ideologinio ginčo apturėti, o progresinių mokesčių aptarti čia susirinkome. Taip pat čia negalioja ir LLRI specialistų dejavimai apie investicijų stygių ir sustabdysiamą ekonomikos augimą:

„Per žemas investicijų lygis, o ne darbuotojų kvalifikacijos stoka yra pagrindinė priežastis, kodėl darbo užmokestis Lietuvoje smarkiai atsilieka nuo ES vidurkio. Siūlomo mokesčio įvedimas Lietuvoje dar labiau sumažintų investavimo apimtis […] Taip pat užkirstų kelią taip visų laukiamam ekonomikos atsigavimui, kuris yra vienas iš Vyriausybės veiklos prioritetų. Turint omenyje, kad ekonomika dar neatsigavo, visų investicinių pajamų ir palūkanų apmokestinimas galėtų sukelti ekonomikos stagnaciją.“ – sakė Katerina Lenotjeva.[6]

Žinote, kas dar sukelia ekonomikos stagnaciją? Valstybės bankrotas. Manote, jis mums negresia? Pasižiūrėkite į SoDros ir savivaldybių skolas. Taip pat, kaip nesiveliame į kairiosios ideologijos protegavimą, nesivelkime ir į dešiniosios. Ko gero, daug prasmingiau įplaukų poreikį išreiškė (nors ir kitame kontekste) Europos mąstu pripažinta viešųjų finansų ekspertė Ingrida Šimonytė:

„[…] fiskalinės konsolidacijos sąlygomis, kai pajamos turi mažėti, būtina kaip įmanoma labiau apsaugoti tuos, kurių padėtis ir taip sunkiausia“, sako Ingrida Šimonytė[7].

„[…] norėčiau dar kartą pabrėžti, kad progresinių mokesčių paskirtis yra pagelbėti skurdžiausiai gyvenantiems Lietuvos žmonėms. Progresiniai mokesčiai padėtų sumažinti socialinę nelygybę ir užtikrintų daugiau socialinio teisingumo“, atitaria Algirdas Sysas[8].

Manau, nuo tokio konsensuso būtų galima pradėti pokalbį, nes rūpestyje dėl neturtingųjų sutampa socialdemokratiniai propagandiniai lozungai su fiskalinės atsakomybės propagandiniais lozungais.

Dešiniųjų pasiaiškinimas galėtų skambėti taip: ekonominio sunkmečio sąlygomis yra sudėtinga imti daugiau iš žmonių, iš kurių nebėra ką imti, todėl politikai kreipiasi į turtingesniąją visuomenės dalį, prašydami prie bendro tikslo prisidėti daugiau. O valstybei išties reikia dar šiek tiek pajamų, jei norime būti fiskaliai atsakingi ir ruoštis ateinančiai krizei, bei vykdyti savo įsipareigojimus užsienio partneriams – ar tai būtų Mastrichto kriterijų atitikimas, ar išlaidos krašto apsaugai.

Šių bendrų tikslų siekdamos visos partijos galėtų sutarti ir imti kalbėti apie progresinius mokesčius.

Nors tas bruzdėjimas buvo skambiai vadinama „mokesčių reforma“, išties, tai turėjo būti tik dar keli Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimai. Iki šios dienos šis milžiniškas, biurokratinės kalbos, painumo, bereikšmio sudėtingumo ir painiojančio smulkmeniškumo simboliu galintis būti dokumentas pakeitimų išgyveno… 51. Nuo 2002 metų, kai buvo priimtas, beveik lygiai prieš vienuoliką metų. Beveik po penkis pakeitimus kasmet.

Tai reiškia, kad minėtos mokestinės priemonės, skirtos apsaugoti neturtingiausiuosius, išties galėtų būti nors laikinos ir jokio skandalo nekiltų. Pakeitimas šen, pakeitimas ten ir baigta. Prireikus viską atitaisome į flat rate, kuris šiandien veikia, ir tiek. Tad net jei dešinės elektoratui ir labai nepatiktų progresiniai mokesčiai, prisidėjimas prie jų galėtų būti pateikiamas kaip laikina priemonė prispyrus būtinybei.

Trečioji aksioma. Mokesčių progresija turi netrukdyti kurtis vidurinei klasei (ergo: vidurinė klasė reiškia ekonomikos augimą).

Vidurinės klasės fetišas atėjo iš JAV, kuri stipria viduriniąja klase didžiavosi visą savo šlovės laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nors nėra kažkokių vieningų konkrečių kriterijų, lemiančių priklausymui viduriniąjai klasei, apytikrė bendra samprata egzistuoja.

„N. Mačiulis prabrėžia, kad stipri vidurinė klasė yra išsivysčiusios ir harmoningos visuomenės bruožas, ji rodo, kad šalyje nėra didelės atskirties. […] Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis pritaria kolegos nuomonei, kad verslo aplinkos gerinimas, vietinių bei užsienio investicijų skatinimas prisidėtų prie vidurinės klasės stiprinimo. […] „Vidurinei klasei priskirčiau žmones, dirbančius aukštos kvalifikacijos darbą ir gaunančius daugiau pajamų nei reikia būtiniausiems poreikiams tenkinti, – sako R. Rudzkis.“[9]

„Mano požiūriu, vidurinioji klasė – tai specialistai, kurie gyvena iš savo darbo, turi lėšų ne tik užmokėti už maistą, būstą, bet ir kultūros renginiams, atostogoms, vaikų išsilavinimui. Be to, tai ne tik ekonominė, bet ir psichologinė kategorija. Tai aktyvūs žmonės, kurie dalyvauja demokratijos procesuose, rinkimuose, daro įtaką. […] Taigi šios kategorijos žmonių […] Lietuvoje tikrai yra, tik jie skurdūs. Taip ir sakyčiau: turime viduriniąją klasę, tik labai skurdžią“, – teigė docentas V. Gaidys[10].

Na, nesu tikras, kaip gali būti „skurdi vidurinė klasė“, kai vienas jos pagrindinių atributų yra už darbininkų klasę geresnė ekonominė padėtis. Aš drįsčiau teigti, kad viduriniosios klasės mes visgi neturime. Vietoje to, turime didelę darbininkų klasę bei didelę masę žmonių, esančių santykinėje skurdo rizikos grupėje:

grafikas nr. 3.

grafikas nr. 3. „Lyderystė“. Abiem atvejais daug procentų yra blogai, mažai procentų – gerai.

Taip pat sėkmingai, kaip ir grafikų padalomis viršun užkopusi skurdo rizikos riba[11], Gini koeficientas[12] taip pat laikosi aukštumoje, jei lyginame jį su savo naujaisiais ES partneriais ir senbuviais (į ką daugiau mums lygiuotis?). 2010 metais šoktelėjo beveik iki 37 % ir, nepaisant to, kad vėliau beveik taip pat šoka žemyn, liko aukštesnis už ES narių naujokių vidurkį – senųjų net neminėsiu. Galėtume tai nurašyti krizės padariniams, jei tai nebūtų istoriškai pastovus trendas:

Kadangi moderniais būdais statistikos išgauti nepavyko, grafikas iš: Nina Bandelj and Matthew C. Mahutga How Socio-Economic Change Shapes Income Inequality in Post-Socialist Europe, In: Social Forces (2010) 88 (5): 2133-2161

kadangi moderniais būdais statistikos išgauti nepavyko, grafikas iš:
Nina Bandelj and Matthew C. Mahutga How Socio-Economic Change Shapes Income Inequality in Post-Socialist Europe, In: Social Forces (2010) 88 (5): 2133-2161.

Yra dar vienas dalykas, kuris taipogi rodo apie didelį skirtumą tarp mažesnės ir didesnės pusės atlyginimų. Tai yra skirtumas tarp darbo užmokesčio vidurkio ir medianos. Jei vidurkis yra 2046 Lt, o mediana – apie 1151 litą (skaičiuota pagal skurdo rizikos ribą pasak Statistikos departamento), vadinasi, didesnioji skaičių sekos pusė yra gerokai „sunkesnė“, nei apatinė… Ne, nesitikiu, kad mano matematiko autoritetu pasitikėsit. Todėl pailiustruosiu pavyzdžiu ant lentos:

DSC00042

štai jums dvi skaičių sekos. Pirmuoju atveju nedidelis skaičius labai mažų skaičių vidurkį iškreipia žemyn. Antruoju atveju skaičių seka dominuojama sunkiosios dalies, todėl vidurkis yra iškreipiamas aukštyn. Antrasis atvejis yra analogiškas atvejui, kuomet dauguma gyventojų gauna mažas pajamas, bet didžiausi atlyginimai yra smarkiai didesni nei dauguma, todėl vidurkis yra iškreiptas aukštyn. T.y. ir atvejui, kuomet mediana tėra 1151 litas, o vidurkis – 2046.

Visi šie dalykai reiškia, kad vidurinės klasės ugdymu mums reikia susirūpinti, ypač galvojant apie progresinius mokesčius. Ne, ne dėl ideologinių priežasčių: stipri vidurinioji klasė reiškia daugiau vartojimo, o tai reiškia daugiau darbo vietų, aktyvesnę ekonomiką, daugiau pinigų – žodžiu, stipri vidurinė klasė, jei ji tik turi lėšų vartoti, žymiai prisideda prie ekonomikos augimo. O kas gi šiais laikais nemėgsta ekonomikos augimo?

Aptarę šias tris aksiomas: progresiniai mokesčiai yra, progresiniai mokesčiai gali būti stumiami viso seimo ir progresiniai mokesčiai turi neapsunkinti viduriniosios klasės – galime pereiti prie esamos situacijos aptarimo.

Šiandieninė mokesčių progresija yra skęstančiųjų gelbėjimas, bet ne normalūs progresiniai mokesčiai. Dešinieji apie galiojančių mokesčių progresyvumą (jei apie jį kalbame, kaip apie fiskalinę priemonę) kliedi.

Šiek tiek gėda turėtų būti ekonomistams, kai jų klegesius apie NPD progresyvumą iš anksto nuspėja netgi patys socdemai.

„Kai kas siūlo didinti NPD arba tvirtina, kad šiuo metu egzistuojantis NPD jau yra progresinio mokesčio išraiška. Tai netiesa – sukuriama tik progresyvumo iliuzija, kuri baigiasi ties 3150 Lt, didesnes pajamas gaunantys visi moka 15 proc.[13]

Žinia, LSDP atstovai kritikuoja viską, ką darė vyriausybė iki tol, todėl nestebina vienas kitas ir vietoje nukritęs akmuo. Visgi labai keistas tas progresyvumas, beigi kuo keisčiausias yra NPD pokytis, priklausomai nuo auginamų vaikų. Man regis, tai pagrindinis komiškas elementas dabartinėje sistemoje.

tumblr_inline_mp3czhmWb51qz4rgp

grafikas nr. 1. (c) dovidaite.tumblr.com

„[…] jei šeima turi vieną vaiką, kiekvienas iš tėvų kas mėnesį galės mokėti 7,50 Lt mažiau mokesčių (100 Lt : 2 = 50 Lt x 15 %), jei turi tris vaikus – 37,50 Lt (500 Lt : 2 = 250 Lt x 15 %)[14]“.

Tikrai nemanau, ar kam gali 2013 metais 7,50 Lt padėti išlaikyti vaiką. Pirma, tai atrodo kaip įžeidimas. Be to, šis paskaičiavimas tik sukuria papildomai darbo buhalteriams, be jokios realios naudos nei šeimoms, nei valstybės biudžetui. Taipogi, niekur niekada nėra demografinės padėties pozityviai paveikusi vienokio ar kitokio finansinio atlyginimo už vaikus sistema, nepaisant to, kad popieriuje ji ir atrodo gražiai. Tad, mano patarimas bet kuriai valdžiai būtų toks: jei jau vykdysite mokesčių reformą, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio 8 ir tolesni punktai turėtų būti peržiūrėti. Pageidautina, peržiūrėti lauk.

Tačiau vaikai šiame kontekste faktiškai tėra pastaba pašonėje. Vadinu šią mokestinę progresiją farsu, nes ji teatlieka vieną iš dviejų bendru sutarimu reikalingų funkcijų. Manytume, kad jei įstatymas buvo priimtas 2002 metais ir nuo tol nepakeistas, būtų galima valdančiuosius kaltinti įstatymo neatnaujinimu. Jei 470 litų NPD tokio dydžio būtų likusi nuo seniau, sakytume, į viršų nepakoreguotas NPD tik netyčia virto nedideles pajamas turinčių gyventojų mokesčius reglamentuojančia norma. Tereikėtų pakoreguoti NPD aukštyn ir „jau egzistuojančios mokesčių progresijos“ argumentas atgimtų, kupinas naujų jėgų.

Laikytume tai netyčiniu leidimu progresijai galioti tik žmonėms, kurie uždirba iki 2394 litų į rankas – sumos, su kuria rankose yra sudėtinga galvoti apie paskolą butui, net įsipareigojant bankui visam likusiam gyvenimui. Bet gali taupiai gyvendamas išlaikyti automobilį. Jei kas nors nesugenda.

Deja, buvo ne taip. 2002 metais NPD buvo 290 litų[15], 2006 metais pakeltas iki 320[16], o 2008 metų gruodį, mokesčių reformų įkarštyje NPD buvo pakeltas iki 470 litų[17]. Šitai, savaime suprantama, buvo tiesiogiai susiję su mėginimu nuo krizės padarinių  bent kiek apsaugoti neturtingiausiuosius šalies piliečius. Štai, koks santykis pastaruosius 11 metų vyravo tarp NPD ir vidutinio bruto atlyginimo:

grafikas_uzdarbis_npd

grafikas nr. 2. „Koja kojon“

Akivaizdu, kad valdantieji vidutinio atlyginimo šuolio nepražiopsojo. Nėra nieko ypatingo, kad šiame įstatyme atsiliktų nuo mados ar būtų nesužiūrėta. Šios progresijos grafikas (žr. grafiką nr. 1) turėtų būti skaitomas iš dešinės į kairę, kaip būdas mokesčių sistemai sustoti ten, kur paimamų pinigų jau nebėra: ties žmonėmis, kurios laisvai galėtume pavadinti žemiausiąja klase: milžiniška ekonomiškai stagnuojančių žmonių masė be ekonomiškai įtikinančios perkamosios galios.

Daugiausia išminties ir matematikos mokesčių sistemos inžinieriai sutelkia būtent šiai masei žmonių. Nieko blogo negali pasakyti apie 2009 metų sprendimą, kuomet tikrai reikėjo apsaugoti labiausiai pažeidžiamus. Tačiau vadinti to „jau egzistuojančiais progresiniais mokesčiais“ nederėtų. Jergutėliau, ši progresija yra tokia suvaidinta, kad ją visą vienu šuoliu peršokti galėtų mano bičiulis Aurimas, tris savaitgalius per mėnesį dirbdamas vestuvių vedėju – jokio kito darbo jam net neprireiktų.

Tad tai, ką dešinieji vadina dabar egzistuojančia mokesčių progresija, tėra būdas neapmokestinti žemiausiosios klasės piliečių. Jei jo nebūtų, tų mokesčių ir taip nebebūtų iš ko paimti.

Tai, kas buvo siūloma šiam Seimui (ir sėkmingai atmesta), buvo blefas. Pasiūlymas turėjo apytikrius tikrai logiško pasiūlymo kontūrus, tačiau nuo pat pradžių buvo pasmerktas dėl savo turinio.

„Galėčiau patikinti, kad tai yra nuoseklaus darbo vaisius, – aš keturiolika metų teikiau progresinių mokesčių pasiūlymus Seime. Todėl šiandieninės pataisos yra ne blefas, ne populizmas ir ne „pijaras“[18]“, sakė Algirdas Sysas.

Bet faktai jam prieštarauja. Galbūt jis ir neblefavo, bet jo partija – tikrai taip ir blefas subliuško užtikrintai[19].

Reikėtų, tiesa, atskirti socialdemokratus nuo jų koalicijos partnerių, kurie yra populistai ir psichai, siūlantys pakelti NPD iki 1000 litų (gerai, kad ne iki 1111), kas reiškia – valstybė neteks daug pajamų, todėl projektas yra neįmanomas. Įtariu, būtent tai omenyje turėjo I. Šimonytė, sakydama:

„Arba biudžetas netektų arti milijardo litų, arba tektų didinti pajamų mokestį nuo gana žemo pajamų laiptelio, arba didinti kokį pridėtinės vertės mokestį, o tai labiau paliestų būtent mažesnes pajamas turinčius gyventojus“[20].

Ergo – Darbo partija užsiima progresinių mokesčių projektų sabotažu. Esu įsitikinęs, kad bent jau dalis socialdemokratų buvo nusiteikę padaryti valstybei gerą darbą. Kita socialdemokratų dalis, deja, nepanoro mokėti didžiausių įmanomų mokesčių.

Bet grįžkime prie socialdemokratų. Pačia bendriausia prasme, galėtume pagalvoti, kad jų pasiūlymas buvo neblogas. Laiptuokime mokesčius, taip papildysime valstybės biudžetą, nes jo pertekliaus turbūt prireiks netrukus sprendžiant visas tas problemas, kurias jau aptarėme ir dar daugeliui tų, dėl kurių galbūt būtų nebloga mintis įsivesti progresinius mokesčius. Kritika, tiesa, buvo nukreipta kiek kitur:

Pirma, didelis pajamų mokesčio progresyvumas gali slopinti norą mokytis ir tobulėti. […] Jei didesnis darbo užmokestis labai greitai ir labai progresyviai bus apkapotas didesniais mokesčiais, jaunuoliai gali būti nebemotyvuoti investuoti į išsilavinimą, arba ieškos galimybių dirbti mažesnių mokesčių šalyse. […] Antra, pajamoms artėjant prie mokesčio tarifo didėjimo barjero, atsiranda paskatos jas slėpti […] Mokesčių vengimas jau dabar yra milžiniškas, todėl dar didesni tarifai valstybės biudžeto greičiausiai nepapildytų.[2]

Buvo galima laiptuoti palengva, keliant tarifą po 3 ar 5 procentus, tačiau dažniau. Galėjo būti siūlomas koks nors nesuprantamas ir nepaaiškinamas NPD paremtas GPM suprogresinimas. Ar dar krūva variantų, kurių nei vienas nebūtų lengvas taikinys opozicijai ir saviems, beigi nebūtų kaliausė baikščiam rinkėjui. Bet pasirinktas buvo toks, rėksmingas, šaižus pasiūlymas.

Socialdemokratai ėmėsi siūlyti antrąja pakopa – 25 procentų tarifu – apmokestinti visus, kurie uždirba daugiau, nei 4000 litų. Tai yra, daugiau, nei 3040 litų po mokesčių siekiantį atlyginimą[21]. Nes 3040 litų pasirodė esanti būtent ta riba, kuomet žmogus jau gali mokėti daugiau mokesčių valstybei.

Būtų įmanoma pastumti pirmą laiptą toliau nuo ribos, kuomet dviejų dirbančių asmenų šeima galėtų išlaikyti du ar tris vaikus ir racionaliai elgdamasi su pinigais turėti pinigų atostogoms kartą per porą metų. Vis viena didžioji dalis pinigų virš tos ribos reikštų padidėjusį vartojimą, todėl daugiau surenkamo PVM. Tad ribą pastumkime tūkstančiu litų aukštyn ir toje erdvėje galėtų imti kurtis pirmieji viduriniosios klasės prakutėliai.

Nepaisant to, kad visa tai yra kone gryniausia matematika, – pasičiumpi SoDros duomenų bazę, atmatuoji procentus ir skaičiuoji, kokį nors rezultatą gausi – pasiūlyti laiptai buvo gana akivaizdžiai per statūs – 10 ir 15 % – ir per ankstyvi. Aukštas ir daliai bent jau planuose pasiekiamas atlyginimo šuolis nesunkiai išgąsdintų rinkėjus, kurie nenori klausytis, kad didesniu tarifu bus apmokestinamos tik pajamų dalis virš ribos, o ne visas atlyginimas. O, kaip žinia, kas gąsdina rinkėjus, gąsdina ir politikus.

„Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnis išvardina neapmokestinamąsias pajamas. Šiame straipsnyje yra 42 punktai. Taip, keturiasdešimt dvi išimtys. Daugeliu šių išimčių naudojasi ir įstatymų projektus rengiantys ir už juos balsuojantys, todėl diskusijų apie šio įstatymo 17 straipsnį nėra.“[2]

Nuo to laiko (šių metų birželio) įstatymo 17 straipsnyje atsirado dar 13 išimčių ir dabar viso jų 55, o atmestasis įstatymo projektas ketino jį sumažinti (iki 49). Socialdemokratai dabar galės sakyti, kad štai – mes norėjome, bet neišėjo, bet mes užtat bandėme…

Diskusija. Sena kaip pasaulis fabula, nihil novi sub sole.

„Believe it or not, but Lithuania is a bastion for the working class.[22]

No shit, Sherlock. Lietuvoje vidurinė klasė kol kas yra nereikalinga ir, įtariu, netgi gerokai nemėgstama. Nereikalinga nei vienai partijai, nei vienam politiniam judėjimui. Pastarieji visiškai patenkinti, pinigus lupdami iš kuriančių ir individualia veikla užsiimančių žmonių.

Iš principo, kai pagalvoji, mokesčių laiptų juk jau reikėjo gerokai anksčiau, krizės išvakarėse, ekonominio pakilimo metu. Arba vėliau, kuomet naktinėmis mokesčių reformomis buvo grumiamasi su ekonomine krize. Tai įgyvendinti galėjo tiek kairieji, tiek dešinieji, bet nei vieni to nepadarė.

Tąkart, prisiminkime, vyko kita dramatiška istorija. Kuomet turtingaisiais buvo pavadinti toli gražu tokiais nesantys gyventojai ir tuomet – ak! Nepatenkinti rinkėjai pyko ir trepsėjo, tad valdantiesiems teko mokesčius naikinti. O viskas įvyko dėl to, kad prabangiomis buvo pavadintos visos mašinos, galingesniais nei 204 AG varikliais. Ne automobiliai albinosinių tigrų kailio salonais, papuoštais svarofskio kristalais ir Gucci etiketėmis, o visos BMW M5 nuo 1981 metų. Arba nekilnojamojo turto mokestis, kuris kainavo daugiau, nei jo buvo surenkama, o ir mano močiutė beveik pateko į turtingųjų sąrašus. Neprimena dešimties procentų  verto pirmo laipto ties 3040 litų?.. 

Kitaip tariant, bendra turtingųjų Lietuvos gyventojų apmokestinimo fabula nesikeičia, nepaisant pokyčių valdančiųjų komandoje. Šiuo, progresinių mokesčių atveju buvo išvengta dramos: sugalvoti visą mokesčių pakeitimo kritiką išpildysiantys laiptai, kurie nesunkiai lėmė įstatymo nugrūdimą atgal į tą patį 14 metų varstomą stalčių, iš kurio jis ir išlindo.

Kadangi jau prisiminėme tuos senus laikus, pamenate „laisvąsias profesijas“ ir kaip jos atsidūrė Gyventojų pajamų mokesčių įstatyme? Pasak SoDros, tarp 2010 III ir IV ketvirčių savarankiškai dirbančių žmonių – kas krizės metu gali būti geriau, nei savarankiškai dirbantys žmonės? – sumažėjo, nei daug, nei mažai, per pusę. Ar tam turėjo įtakos individualios veiklos apmokestinimo politika?..

Kuomet labiausiai reikėjo, vietoje to, kad apmokestintų turtinguosius, buvo apmokestintos autorinės sutartys – tuo metu, kai būtų buvusi visai nebloga mintis naikinti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo teikiamas lengvatas: palūkanoms už suteiktas paskolas, vertybinius popierius, žemės ūkio veiklą, kunigų, popų ir kitų tradicinių sukčių gaunamoms pajamoms, politinių kampanijų dotacijoms, NVO inicijuotoms premijoms… Bet ne.

Taip krizės metu buvo bandoma išsaugoti darbo vietas: dvigubai apmokestinant autorines sutartis, jei jas pasirašantis asmuo yra su kuo nors susijęs darbo santykiais. Nes fotografai buvo tie žmonės, iš kurių buvo galima atimti dalį darbo ir atiduoti jį kažkam kitam. Arba tapytojai. Nes gi šiuos rinkos segmentus krizė ištiko smarkiausiai, tiesa? Visi Rangos IV atleisti statybininkai puolė rašyti straipsnius į įvairius kultūrinius leidinius, kurie buvo užgrobti kultūrinio elito, švaistančio pinigus į kairę ir į dešinę.

Todėl, valstybę ištikus sunkumams, valdantieji apmokestino ne bankus, o žurnalistus, sportininkus, menininkus bei atlikėjus. Ne supaprastino, o kuo sudėtingesne pavertė verslo liudijimų tvarką – juos įsigyjusių žmonių, pasak VMI, per pastaruosius šešerius metus tik mažėjo. Galbūt tuo pačiu derėtų pasvarstyti, kas per vaikščiojantis išsigimimas yra sumanymas, kad verslo liudijimą turėdamas, pavyzdžiui, vertėjas, negali išrašyti sąskaitų juridiniams asmenims? Ar bijoma, kad individualiai dirbdamas vertėjas uždirbs per daug, nepaisant to, kad valstybei mokės mokesčius? Šitai sugalvojusio žmogaus smegeninėje norėčiau pasivaikščioti valandą kitą.

Bet kiek gi galima, užteks burnoti. Krizinę vyriausybę galima pateisinti tuo, kad jiems reikėjo veikti greitai. Ir rezultatai nėra visai blogi. Užduotis juk buvo ištraukti valstybę iš krizės neapmokestinant savo rėmėjų. Todėl Andrius Kubilius ir atrodė toks… papilkėjęs. O mums, mirtingiesiems, nieko naujo po saule. Mūsų daug, tai visuomet yra priežastis pirmiausia apmokestinti mus. Keista ši matematika. Bet gyvybinga.

Dėl jos nesulauksime, kad kas mokesčius laiptuotų vėlėliau, kad prakutėliai iš darbininkų klasės galėtų pasidžiaugti vartojimo malonumais. Taip pat nesulauksime, kad darbininkų klasei mokesčiai sumažėtų, nes juk nėra iš kur tų pinigų paimti – išimčių juk tiek daug… Todėl nesulauksime, kad ekonominis augimas būtų spartesnis ir išsilaikytų – vartojimo galia sutelkta labai mažame kiekyje vartotojų, kurie turi ribotus vartojimo prekių poreikius – šešiolikos iPhone’ų sau pats vienas gi nepirksi, tokiam vartojimui juk reikalingos bent keturios vidurinės klasės šeimynos…

Ne, nesulauksime ekonominio augimo, kol už jį atsakingi žmonės patys yra milijonieriai su plūgo rankenomis, kyšančiomis iš kišenių. Arba yra remiami milijonierių ir dirba jiems, o ne mums. Nieko naujo po saule, kaip ir sakiau.


[5] SoDros skola transformuojasi į maždaug 10 000 litų kiekvienam Lietuvos visą darbo dieną dirbančiam asmeniui. Jei tikėsime pačios SoDros duomenimis, kad tokių gyventojų yra šiek daugiau nei 1 milijonas. Nepaisant to, kad nuo atlyginimo, sudarančio, tarkime, 2394 litų (3150lt iki mokesčių) – tokia darbo vieta darbdaviui kainuoja 4132,17 litų – SoDra gauna 1259,37 lito. Taip, neliečiu SoDros dar ir dėl to, kad man baisu. Labai baisu. Baisu turėtų būti ir Jums, brangieji. SoDros mokesčius laikyti mokesčių regresija būtų tas pats, kas teigti, kad iš kai kurių turtingųjų nemažai pinigų išmuša reketininkai, todėl Lietuvoje yra prabangos mokestis. Mokesčio tikslas yra svarbu, kuomet kalbame apie mokesčių politiką.

[11] Skurdo rizikos riba nėra tas pats, kas skurdo riba, tačiau atskirai į tai nesigilinsiu, nes tai būtų nevisai į temą. Čia galite paskaityti Jono Čičinsko trumpą ir iliustratyvų skurdo ribos rodmens aptarimą: [nuoroda].