Žymės

, , , ,

(c) Sally Mann, „Candy Cigarette“, via smashingmagazine.com

(c) Sally Mann, „Candy Cigarette“, via smashingmagazine.com

Turiu omenyje ne makštučius su cigarais, pypkėmis ir cigarilėmis, ar tabako suktinėmis (pastarieji yra arčiausiai normalumo, tiesa). Visi išvardinti dalykai yra kaip pigus šampanas – taurę per Naujus skubiai nuryji, bet savo noru net prie lentynos parduotuvėje nesiartini. Turiu omenyje normalius rūkančiuosius, kaip visi padorūs žmonės rūkančius cigaretes.

Staiga toptelėjo: tai vienintelė grupė žmonių, kurie savo įpročiui nesuteikia absoliučios vertės ir dirbtinio subtilumo.

Nesupraskite klaidingai – rūkantis gali mėgti ir mėgsta Kentą ar nemėgsta Marlboro – kaip ir visuose dalykuose, vienus, žmogus, mėgsti, kitų – ne. Bet niekada neišgirsi rūkančiojo, kliedinčio apie „deginto lazdyno riešuto su medumi“ elementus cigaretės dūme. Ar dar kokias nors nesąmones. Vienintelis klausimas, užduodamas mūsuose išskirtinai bendruomeniškoje rūkančiųjų bendruomenėje[1], yra toks: rūkysi mėtines? Matote, paremtas labai žymiu rūkymo pojūčio skirtumu (iki tam tikro girtumo laipsnio).

Taipogi niekada nesu girdėjęs rūkančio žmogaus, bandančio įtikinti kitą rūkantį, kad Kentas jėga, o Marlboro šūdas. Frazė gali išsprūsti, bet tikrai ne kaip bandymas įtikinti objektyviu skonio pranašumu, ar juo labiau ne kaip bandymas perkalbėti kitą rūkantį prie brando.

Nesakau, kad objektyvių kriterijų nėra ir negali būti, esu visiškai įsitikinęs, kad viskas, ką rašė Rokiškis apie rūkalus sovietmečiu, pavyzdžiui, yra teisinga ir gerai pastebėta. Kalbu apie kulto nebuvimą. Nes kultu savo įpročius, regis, pasiruošę paversti visi – kuo nuobodesnis ir kasdieniškesnis dalykas, tuo labiau.

Maistas, tiek namie, tiek kabake ar restorane. Vynai, – nors šio mėgėjai paprastai pasižymi labai pozityviu požiūriu į savo pomėgį – viskiai. Alus! Neduok, Darvinai, dėl visko kas gražu ir gera šiame pasaulyje, sutikti alaus mėgėją ar namudinį gamintoją. Ar žmogų dirbantį alaus pramonėje, for that matter. Jie, kaip taisyklė, turi ką papasakoti.

Pastarieji dalykai yra paprastai skleidžiami žmonių, kurie akivaizdžiai turi problemų dėl suvartojamų kalorijų proporcijos dienos energijos sąnaudoms. Arba dėl gebėjimo nutraukti degustaciją civilizuotu metu civilizuotame stovyje. Arba dėl abiejų. Supranti, kad patekai į šlykštumo estetikos seansą, kuomet žmonės iš to mėgina sukurti kažkokį steitmentą, kai giriamasi, kokiu štai alumi aš užkandau štai kokį steiką. Tarsi būtų vieninteliai pasaulyje, valgantys karbonadą ir vadinantys jį steiku.

Tad ačiū, mieli rūkantieji, kad esate, kokie esate. Man net šiek tiek gaila, kad jus išspyrėm lauk iš kabakų, bet patys suprantat. Mes kiti ne rūkytos dešros. Nors tie iš maisto fetišo kategorijos galėtų būti visai neblogi rūkyti kumpiai, nugarinės ir šmotų šmotai lašinių.


[1] Suomiui, pavyzdžiui, tokie dalykai, kaip „paprašyti cigaretės“ atrodo nesuprantami, – nesvarbu, ar pakelį palikai kabako viduje, ar šiuo metu tiesiog neturi kišenėje, o iki kioskelio toloka, nekalbu jau apie šakalinimą – tačiau nemanau, kad ši dalinimosi (ne šakalinimo!) idėja yra bloga. Paliksiu jums, brangieji, kalbėti apie šėtoniškus cigarečių gamintojų planus bendruomeniškumo pagalba įtraukti naujus vartotojus – tą daro visi, tik kai kurie itin absurdiškais būdais. Pavyzdžiui, siedami alų su sportu. Arba elektroninį prietaisą su jį turinčio žmogaus kokybe.