Žymės

, , ,

(c) Jovita Laurušaitė (jovitaceramics.com)

Niekas nekalba apie kultūrą. Nes niekas politikoje nesirūpina kultūra Lietuvoje, net ministerija yra pasigailėtinai likutinė. Partijos dalinasi ministrų postus pagal tai, kiek pinigų ministerija administruoja (kam neaišku – kur didesni atkatai), kultūros ministro ieško kaip paklaikę, nes niekam tos likutinės ministerijos nereikia, žodžiu, naujoji valdžia (čia galioja principas my new boss looks just like my old boss) akivaizdžiai demonstruoja, kad kultūrinis gyvenimas Lietuvoje nerūpi niekam. Netikite? Pasvarstykite tokį faktą – kultūros sričiai skirtas ES lėšas administruoja Ūkio, ne Kultūros ministerija. Taip, Birutės Coolness ministerija.

Taip, pripažinsiu, jog LSD partijos programoje apie kultūrą kažkas yra parašyta, tačiau bent jau ūkio ministerijos darbuotojos davė gana aiškiai suprasti, kad į partijos programą buvo sukrauta viskas, kas įmanoma ir šioji pateikta kaip gatava net dorai neperskaičius. Kitaip sakant, rinkėjams durninti – kuo aš visiškai tikiu. Tas pats pasakytina ir apie žymiąją Lietuva 2030 programą. Konkrečiausia, ką radau, skamba taip:

„[reikia, ketinama, būtina] Formuoti turtingą kultūrinę terpę, investuojant į viešųjų kultūros institucijų plėtrą ir jų integraciją, skatinant visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose. Sudaryti sąlygas kultūros dinamiškumui, ypač skatinant tarptautinius kultūrinius mainus ir tarptautinį kūrėjų judumą.“ [1]

Paskutinis žodis lygtais ir turėtų būti „judrumą“. Bet ir tai nepadeda, nes panašu, kad visa tai reiškia: finansuoti menininkus ir muziejus, bei apie tai pasakoti žmonėms. Tarsi kokia nors save gerbianti valstybė darytų kitaip. Puiki iliustracija yra ir tai, kad kultūra iš esmės yra gyva Europos Sąjungos lėšomis, kurių kultūrai Lietuvoje skiriama daugiau, nei biudžeto išlaidų kultūrai, religijai ir poilsiui (tylus wtf?) kartu sudėjus (žr. grafiką).

Tačiau čia slypi didis nuopuolis ir svarbus prieštaravimas visur kišamai klišei apie tai, kad Lietuva turi skatinti aukštą pridėtinę vertę kuriančias industrijas. Nes kultūra yra didelę pridėtinę vertę kurianti industrija.

Bėda ta, kad iliustracijai turime pasigaminti skaičius patys, nes niekas faktiškai  nieko nematuoja. Į daugelį kultūros sričių, ta proga, kuriančių tiek pridėtinę vertę, tiek darbo vietas, tiek pritraukia turistų, įsigilinti neteks. Visi skaičiai, kuriuos panaudosiu, tėra pateikti iliustracijai. Tad turime pradėti nuo prielaidų.

Remdamiesi TEFAF teiginiu, jog:

„At a macro level […], there is a close correlation over time between the growth in the market and changes in its distribution and key economic variables, particularly measures of national growth, prosperity and wealth“,[2]

manykime, kad Lietuvoje meno rinkos apimties ir šalies BVP proporcija atitinka pasaulio vidurkį. Žinoma, galite netikėti bendromis tendencijomis ir pasiduoti lietuviškam pesimizmui. Tebūnie.

menas2011Argumentas prieš šį sulyginimą turėtų skambėti panašiai taip: „mes esam neturtingi, todėl neturime pinigų menui“. Pasak duomenų iš Vilniaus aukcionų, 2011 metais Vilniaus aukciono pirkinio vidutinė kaina buvo apie 2500$[3], kuomet pasaulyje, pasak TEFAF ataskaitos – 1650$[4]. Tiesa, pasaulio rinkų kainoje įtraukti ir likę rinkos dalyviai: meno galerijos, meno mugės, patys menininkai. Kita vertus, 2500$ yra pusė Italijos, vienos iš stambiausiųjų dešimtuko, vidutinės aukciono kainos už vaizduojamąjį meną[5] Tad, pasikartosiu, drįstu teigti, kad pasaulio vidurkį atitinkame.

Keliaukime prie (labai apytiksliai spekuliatyvaus) Lietuvos meno rinkos dydžio. Jei manome, kad esame idealūs vidutiniokai, pasaulio vidurkiai mums turėtų idealiai tikti. Bendra meno rinkos apimtis 2011 metais pasaulyje buvo apytiksliai 46 milijardai eurų ir tai sudarė apie 0,09% pasaulio BVP. Lietuvos BVP tuo metu siekė 112,41 milijardą litų, tad meno rinka turėjo siekti apie šimtą su trupučiu milijonų litų.

Pasak Kultūros ministerijos 2011 metų veiklos ataskaitos[6], meno kūrėjams buvo skirta 2 mln. litų socialinio draudimo išmokoms bei penkiasdešimt septyni tūkstančiai – kūrybinės prastovos išmokoms. Taip pat buvo finansuotas Lietuvos menininkų pasirodymas Venecijos bienalėje, bei teiktos Nacionalinės premijos (312 tūkstančio litų atiteko menininkams, kurių darbai yra meno rinkos dalis) ir kitos, viso – 52 garbės ženklai ir premijos, kurių vertė neitin aiški. Pridėkime dar 1887,6 tūkstančio litų valstybės stipendijoms[7].

Tarkime, į produkto meno rinkai kūrėjus buvo investuota apie 5 mln. litų. Tokiu atveju, šiais apytiksliais skaičiavimais, 2011 metais valstybės asignuotų lėšų sukurta vertė buvo didesnė už valstybės indėlį apytiksliai 20 kartų (žr. grafiką). Žinoma, toks teiginys nėra visiškai teisingas, nes panašu, kad menininkai kaip vienetas iš esmės sėdi ant savo subinės ir yra normalūs mokesčių mokėtojai – vadinasi, meno rinkos dydis visiškai tiesiogiai nuo valstybės investicijų turbūt nepriklauso.

Tačiau tai nekeičia fakto, kad menas kuria labai aukštą pridėtinę vertę, o valstybė į tai investuoja itin mažai. 

Todėl turiu pasiūlymą: jei jau imamės investuoti į aukštą ir labai aukštą pridėtinę vertę kuriančias Lietuvos gyvenimo sritis, viena pirmųjų turėtume laikyti kultūrą. Pagal tai turėtų susidėlioti ir valstybės prioritetai.


[1] iš čia, p. 13.
[2] iš čia, p. 80.
[5] ten pat, p. 37, lentelė 2d.