Žymės

, , , , , , ,

Turėjo būti tik trys išmintingos bezdžionės, bet nusprendžiau, kad šis plakatas per dailus, kad jo nepanaudočiau (via Wikipedia)

Turėjo būti tik trys išmintingos bezdžionės, bet nusprendžiau, kad šis plakatas per dailus, kad jo nepanaudočiau (via Wikipedia)

Kuris laikas juodraščiuose guli nedidelis teksto gabalėlis apie rusišką propagandą, pavadintas „Gąsdinimai Rusija“. Jis niekada taip ir neįgijo trokštamo pavidalo, turbūt dėl to, kad vis vokeliai iš Latvių gatvės mane šildė ir tildė. Tačiau dabar mano užmokestį jie sumažino 15 % ir tai jau недопустимо.

„Manau, brangieji, ir jūs pastebėjote šį šiuolaikinės tautosakos leitmotyvą. Rusija, mūsų kaimynė, kišasi į visas musų gyvenimo sferas, linkėdama blogo ir trikdydama progresą bei gėrio siekį. Šaržuoju? Nebūtinai.

[…] Nesakau, kad Rusija neturi imperinių siekių, neteigiu, kad rusiški pinigai nepasiekia tam tikrų žmonių politikoje. Ne, man nereikia turėti slaptų šaltinių svarbiose institucijose, užtenka prisiminti skandalą, bukai ir neišradingai žurnalistų pavadintą Paksgeitu. Taip, tais laikais, kai žiogai buvo įgyję politinę potekstę. Bet…“

Taigi, bet. Yra kita medalio pusė, kuri paprastai vadinama paranoja – kuomet dėl visų Lietuvos ir pasaulio nelaimių yra kaltinama Rusija. Kuomet visi su tavimi nesutariantys politikai vadinami Rusijos agentais. Kuomet visa, kas rusiška, yra vadinama informaciniu karu ir rusiškos kultūros propaganda.

Pastaruoju metu komsomolkė tuo ir užsiiminėja – nes skaitytojams, akivaizdu, darosi gana ramu ir jie gali nustoti rašyti savo brangius paniškus klyksmus po straipsniais.

O čia – pavojus, kad Kremliaus agentai-komentatoriai užkariaus lietuvišką interneto erdvę. Ir kad degtinė su agurkais yra rusų sąmokslas. Ir kad rusų naujienų redaktoriai į mūsų šalį patenka tik per Kremliaus alagalapiais susaistytus žmones ir būtinai – bent jau antraštėse – ką nors niekino ir skaldė netinkamus juokelius. Kad verslininkai, tie gyvatės, pardavinėja sovietine simbolika padabintus gaminius – ir dėl to visai nesigraužia! Kad televizijos visos nupirktos rusų, nes rodo rusišką produkciją, kuria Kremlius mėgina paveikti žmones, ir kuri, kai kurių tinklaraštininkų teigimu, yra „skirta išmušti pamatinėms žmogaus vertybėms, suabejoti savo tapatybe ir, kokiam nors svarbiam momentui atėjus, nesugebėti susitelkti ties gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimu.“[1] Whatever the fuck that means. Visiems aišku, kieno čia darbas, kas čia yra prikišęs nagus ir kieno planas čia vykdomas.

Žinau, tėkšite man į veidą „o tu pasakyk, kad ne“ argumentą. Kas yra nuostabu, nes čia ir tūno problemos esmė. Visų pirma, elementarioji logika diktuoja, kad neįmanoma įrodyti neiginio, todėl įrodymo našta gula ant teigiančiojo pečių. O teigiantieji nesiima įrodinėti. Teigiantieji priežasties-pasekmės ryšį yra linkę uždaryti į juodąją dėžę ir palikti ramybėje. Nėra būtina pagrįsti savo žodžius niekuo, pakanka plikų faktų, kad gyvendami Rytų Europoje susiduriame su rusiška kultūra (plačiąja ir nebūtinai teigiama prasme). O, kaip pasakė kitas žymus kątik širdį atradęs žurnalistas: „norėčiau, kad taip būtų […] iš ten jokių koncertų, paskaitų, filmų, sporto, dainų.“[2] Ir tokio noro, panašu, pakanka bet kuriai sąmokslo teorijai apie visagalę Rusiją.

Net nemėginsiu gilintis į principinio užsidarymo vardan užsidarymo prasmę – kaip gali būti moderatoriumi ar vertėju tarp Rytų ir Vakarų (kai jau istorija ne pirmą kartą į tokius rėmus stato), jei nuo vienos pusės nusisuki visiškai negrįžtamai ir nepataisomai? Atsakymas paprastas – negali. Bet ne į tai dėmesį noriu atkreipti šiandien.

Mūsų žurnalistai[3] yra tokie tingūs, o žiniasklaidos priemonės taip smarkiai neturi savigarbos ar kokybės pojūčio, kad net menkiausio loginio paaiškinimo trūkumo nesiteikia ir nereikalauja pateikti. Tai vyksta, įtariu, sava eiga, bet rezultatas – juodadėžiavimas (black-boxing).

Pavyzdžiui, rusiškų programų kiekį galime paaiškinti mūsų merdinčiomis televizijomis ir jų varganais biudžetais. Jei pigesni būtų indiški filmai, pirktų juos, bet čia labai brangus vertimas. Tačiau daug mielesnė ir skandalingesnė yra Rusijos valdančio režimo sąmoningo kultūros brukimo teorija. Pamąstykime. Ji visų pirma reiškia, kad Kremliuje sėdi būriai 21 amžiaus Sun Tzu lygio nematomojo karo strategų, kurie lengvai šachmatais apdėtų patį Deep Blue, bei profesionalių masių psichologų, besiremiančių slaptais tautų pavergimo per psichologiją metodų tyrimais, kohortos. Ir jie visi dirba išvien, kad Lietuvių tautos gyvybiškai svarbiais kažką ten nusilptų.

Iš kur šitas briedas plaukia? Nežinau, nes niekas nepaaiškina, nes visiems gana aišku, kad tai fantastiniai spangalai, su kuriais televizijoje pasirodyti baugoka. Ne komsomolkės raibuose puslapiuose, tiesa, tik televizijoje.

Puikus kontrastas tokioms fantastinėms sąmokslo teorijoms yra energetinė Lietuvos gyvenimo sfera. Kuomet aiškūs visi ryšiai – nuo „Gazprom“ dalies dujų tiekime, iki Putino paramos ir kontrolės „Gazprom“. Kiekvienam mechanizmo etapui galime rasti logišką ir nuoseklų paaiškinimą. Čia dauguma juodųjų dėžių yra sudaužytos ir pažertos gabaliukais apžiūrėjimui.

Tačiau kultūra nėra tokia lengvai įkandama, kaip valdomų akcijų dalis ar vieši Rusijos valdžios pareiškimai. Čia reikia ieškoti sąsajų, kurios slypi po mažiau žinomų organizacijų fasadais, gali būti įtraukti labai smarkiai viešai ir nežinomi žmonės, derėtų aiškintis, kaip finansuojamos televizijos, kas rašo ir režisuoja spektaklius, ir daugybę kitų dalykų. Tokiais tyrimais paprastai užsiima tiriamoji žurnalistika. Kurios Lietuvoje nėra. Bet gyvas yra ir spardosi tiriamosios žurnalistikos antonimas – sąmokslo teorijų rašleivų kuriamas durnalizmas. Net lietuviško Vikipedijos straipsnio, pavadinimu „tiriamoji žurnalistika“, nėra.

O dabar patys, gąsdintojai Rusija, pamąstykit – ar emociniu užtaisu papuošta sąmokslo teorija padeda, ar nepadeda į savo pusę patraukti mąstančių gyventojų daugumą?..


[3] šis žodis pats savaime yra įgyjęs neigiamą konotaciją, tad man jo net keisti ar įkabutinti nereikia. Atsiprašau visų kelių padorių žurnalistų.