Žymės

, , , , ,

DSC00036

Iškilmingiausi Kovo 11 alaus bokalai, kokius kada esu gėręs. Prie Lukiškių aikštės, antroje arčiausioje knaipėje (pirmoji buvo pilna). Šalimais sėdėjo ir apie reikalus kalbėjo Mindaugas Gervaldas Murza, už lango bomberiniai su Juliumi Panka, per tris staliukus – Ričardas Čekutis-Parašiutas. Jaučiausi pasaulio viršūnėje.

Eisena kaip eisena, jaunimo nesuprasi kiek, senjorų kažkiek, kiti – ar politinių partijų nariai ir palaikytojai, ar vidurinio amžiaus krizės apsėsti baikeriai… Stichiška? Tikrai ne. Nors žmonių masė ir nebuvo vienalytė (ar kur nors būna?). Stovėjau, žiūrėjau kurį laiką ir bandžiau sugalvoti apibūdinimą tam žmonių sambūriui, kurio dalis skandavo „Lietuva – Lietuviams“, dalis „Lietuva, Lietuva“, o dalis dainavo liaudies dainas pakasynų tonu. Minia, pilka minia, kurios pilkumoje trispalvės tiesiog žibėjo.

Žibėjo ne tik trispalvės. Buvo kažkokia Motorhead/Jolly Roger tipo juoda nesąmonė, bet ji nuobodi – spauda ir taip ją fotografuoja. Daug linksmesnės yra nuotraukose esančios vėliavos. Violetinė (apačioje) – tiems, kurie nemano, kad tokios eitynės yra by marginalai for marginalai. Bei Jogailaičių stulpai, įtalpinti į ⸮tikrai tradiciškai heraldiškas Lietuvos spalvas – raudoną-baltą-juodą⸮[1] (viršuje). Tačiau dauguma buvo įprastos trispalvės, nešamos nebūtinai puikiai ideologinėje ir politinėje aplinkoje besigaudančių žmonių.

Himnas nuskambėjo silpnokai (deja, gerklė neleido prisidėti labiau), nors „vardan tos Lietuvos“ baubė kažkas netoli kaip futbolo skanduotę, tai bent jau pastangos matėsi. Skambėjo silpnokai, nes eisena buvo gana apatiška, pagyvėjo tik tuomet, kai du ar trys žmonės šūkavo „Lietuva visiems“. Tuomet pro šalį einantys užtikrintai ir tvirtai subaubė „Lietuva lietuviams“. Iš veidų panašu, kad abi pusės buvo patenkintos viena kitos dėmesiu.

Turėjau laiko pagalvoti, kodėl man nepatinka šis šūkis. Man regis, dėl to, kad nesu tikras, ką jis reiškia. Ta prasme, žinau ką jis reiškia – Lietuva be tautinių mažumų, – bet nesuprantu, ką reiškia jo viešoji versija. Ar tai prašymas, pageidavimas, ar reikalavimas? Jei taip, tai ko prašoma, reikalaujama ar pageidaujama? Kad Lietuva ką lietuviams darytų ar kokia lietuviams būtų? Toks ambivalentiškas šūkis, įgaunantis prasmę tik savo grynąja versija – išvyti visus neetninius lietuvius iš Lietuvos valstybės. Bet ką aš čia apie tauzalus ir niekus.

Eitynėse žibėjo ir policijos pareigūnų liemenės, primenančios, kad eisena nesankcionuota, o praleidžiama iš siekio išvengti turtinės ir fizinės žalos miestui ir jo gyventojams. Apmaudu, kad valstybinių švenčių toną diktuoja futbolo sirgaliai. Ne tai, kad man futbolo sirgaliai nepatiktų, tiesiog jų tarpe nerasi proto kad ant buterbrodo užtektų, visa kita man netrukdo ir neretai netgi patinka.

Ar yra kokių išvadų, kurias būtų galima padaryti? Taip. Pavyzdžiui. Draudimas pagausino dalyvių skaičių. Turbūt dvigubai, ar dar kiek nors. Žymiai. Dalyvių buvo labai daug. Pasiekė gandai, kad kažkuris galas skandavo „Zuoką į kalėjimą“ – nes, mat, nusikaltimas neleisti organizuotos eisenos į miesto centrą. Niekas neskandavo „Imbrasą į kalėjimą“, kai šis uždraudė gėjų eitynes, kita vertus. Bet tai tik paguodžia – aš vis dar teisus.

Ar visi eitynių dalyviai radikalai? Ne. Ar jų organizatoriai radikalai? Taip. Ar tokios eitynės sutraukia radikalus, marginalus ir durnelius į vieną vietą ir kelia pavojų viešąjai tvarkai ir saugumui? Tikrai taip. Ar tik taip galime švęsti valstybines šventes? Tikiuosi, ne.

Bet kuriuo atveju, įtariu, kad šiandien viena konkreti ideologija – nelabai maloni, didelei daliai Lietuvos piliečių priešiška, archaiška ideologija – uzurpavo valstybės šventes ir jų šventimo formą. Ši mintis gadina visą šventinę nuotaiką.

DSC00035