Žymės

, , , , , ,

Image

(c) The Weinstein Company

Nemanau, kad kada pavargsiu šitai kartoti bent po kartą per neonacių bujojimo ketvirtį. Šįkart labai trumpai. Neonaciai, antifa, anarchistai, tomaševskiai, murziai-gervaldai, paleckiukai ir vasiliauskaitės egzistuoja tik vienas dėl kito.

Neapsigaukite – tomaševskiams nerūpi Lietuvos lenkai, kaip vasiliauskaitėms nerūpi moters padėtis Lietuvoje – lygiai kaip neonaciams nerūpi Lietuvos gerovė ir klestėjimas, o anarchistams – lygybė per hierarchijos nebuvimą. Visa tai jiems tėra gražios idėjos, – primityvesnės ar kiek sudėtingesnės – knygų išmintis, kuri neturi daug bendro su realiu gyvenimu, nes nei viena šių jėgų neturi (ir, turbūt, nenori turėti) jokio plano, kaip įgyvendinti tai, ką jie skelbia.

Taip, neonaciai neva demonstruoja ambicijas patekti į seimą, tačiau, surinkdami, kaip mėgstama priminti, mažiau balsų, nei yra narių partijose, jie gali demonstruoti ambicijas kiek panorėję. Jie niekada nelaimės su svastikomis ir vaikų saugojimu nuo pederastų, jie patys tai įtaria (nesakyčiau, kad žino, mat abejoju jų gebėjimu žinoti). Tokie mėginimai ir skelbimaisi tėra attention-whoring, o tą dėmesio stoką noriai sotina tokios pat attention-whores – interneto naujienų tinklapiai ir komercinės televizijos.

Radikalai yra vienas kito raison d’être ir niekada nesutiks, kad vienas iš jų kaip nors nugaištų. Jų viešumas laikosi simbiotiškai ant putų lavinos iš visų pusių, o simbiotinių ryšių nutraukimas yra pagal apibrėžimą žalingas visoms susijusioms pusėms. Tad argi nuostabu, kad tą akimirką, kuomet buvo žengtas žingsnis, galįs išspręsti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių krizę, abi suinteresuotos pusės ėmėsi putoti ir piktintis?

Taip, vos akimirkai praėjus po Linkevičiaus vizito neonaciai ėmėsi skelbti paveikslėlius apie šiknų bučiavimą, o Tomaševskis, kaip atsakingas radikalų ir kvailių atstovas seime, puolė grasinti išardysiąs koaliciją. Prietaisas, būdamas kvailys kartu su visais savo kvailiais biurokratais, kurie šią kadenciją ministrais vadinasi, pasidavė ir sukišo galvą į smėlį, neduok die, liks vienoje kurioje konkrečioje sprendžiamo klausimo pusėje.

Kvailiai ir radikalai gyvena putomis ir tulžimi, kurias pila visi draugiškai į vieną kriauklę, kad mediniai šaukštai, kuriuose plaukia, turėtų kur plūduriuoti. O neišspręsti klausimai tėra šiukšlės tos kriauklės sifone. Jie visi išgaiš tuomet, kuomet realios problemos, lemiančios visuomenės paburbėjimus, bus išspręstos – nėra net labai svarbu, kieno labui.