Žymės

, , , , , , , , , ,

(cc) wikipedia

(cc) wikipedia

Benedikto XVI atsistatydinimo proga internetai sujudo apie religiją. Sykį ateistu prisistačiau net spausdintoje spaudoje, negaliu praleisti progos apie tai parašyti ir čia. Norėjau rašyti apie mokslo šviesą ir jos santykį su tikėjimo šviesa, bet kažkas timptelėjo už liežuvio lemiamu momentu parašyti apie kitą naudojamą argumentą, apie tai, kad „Europos pamatas yra krikščioniškas“. Šiame tekste norėčiau pamėginti parodyti, kad toks teiginys yra įžeidimu žmogaus intelektui dvelkiantis sudėtingo klausimo suprimityvinimas. Tačiau, jei visgi norite dėl to ginčytis, pamėginsiu suformuluoti tikrai nemažiau tvirtą argumentą, jog ne religija, o veikiau laisvė religiją kritikuoti yra Europos pamatas.

Manatieji krikščionišką civilizaciją buvus Europos pamatu patys jungia – ar net giria Romos Katalikų Bažnyčią sujungus – Romos imperiją su barbarų Europa. Tokia situacija yra komplikuota, nes lyginamuoju civilizaciniu požiūriu paprastai linkstama su Romos žlugimu užbaigti Antikos laikotarpį, o tuo pačiu – ir Antikos civilizaciją Vakaruose; Bizantija ir jos religinės atmainos yra kiek kita kalba. Tačiau čia aš pasiduosiu provokacijai ir netgi padėsiu apjungti Antikos ir Vakarų civilizacijas į vieną istorinį pasakojimą.

Europa, kas tu?

Europa ne veltui vadinama senuoju žemynu – be daugybės kitų dalykų, ant jaučio nešta mergelė pagimdė tai, ką mes vadiname Vakarų civilizacija. Galbūt nuskambėsiu kaip arbatėlę pasipūtėliškai plempiantis imperialistas, bet po skubotu siekiu pavadinti ją krikščioniška slypi grubus nenoras pažinti ar pripažinti Europos istorijos trukmės ir turinio mąsto. Galėčiau pirštu besti į Viduržemio jūros Vakarų pasaulį, Egipto javų maitinamą Romą – į kurią veda visi keliai ir iš kurios pasaulį užkariauti žygiuoja legionai. Arba Habsburgų imperiją ir giminystės ryšių susaistytą Europą, raitą, plaukiančią ir smalsią, įsisavinančią paraką, kompasą, spausdintą žodį, popierių ir gimdančią genijų po genijaus – nuo Homero, Leonardo DaVinci iki Izaoko Niutono. Mistišką ir neįskaitomą Mino labirinto Europą, skendinčią istorijos rūke ir ugnikalnių pelenuose. Revoliucijų pašvaistės ir Imperijų Europą – Tautų Pavasario Europą, Napoleono Europą, lengvosios kavalerijos šešių šimtų Europą… Ir internetų mėgstamiausiąją – susinaikinusią, tankų vikšrų vėžių, rūkstančių subombarduotų griuvėsių Europą, kuriai ne vienas žmogus šiandien jaučia potraukį ar net simpatiją – o kartais – stačiai protu nesuvokiama – ir pagarbą žmonėms, vadovavusiems tam makabriškam paradui.

Šiandienos Vakarų pasaulis įkvėpimo semiasi beveik iš visų paminėtųjų epochų. Ar tai būtų liberté, égalité, fraternité, ar Napoleono kodeksas, ar demokratija, Europos Sąjunga ar nacionalizmas – visa tai daugiau ar mažiau organiškai vystėsi tame pačiame kontinente ir daugumos elementų tęstinumas yra tiesiog stebinantis. Tų elementų sambūvis šiandienos Europoje yra tai, kas ir leidžia kalbėti apie dvi (jei remsimės A. J. Toynbee ir O. Spengleriu) civilizacijas – Antikinę ir Vakarų – kaip apie vieną vientisą istorinį darinį, o supurtymus (Romos žlugimas, Didžioji Prancūzų Revoliucija, Pasauliniai karai ir t.t.) – kaip apie šiuolaikinės Europos gimdymo kančias. Pavyzdžiui, Didžioji Prancūzų Revoliucija kirto karaliams galvas, tačiau parlamentarizmas buvo gyvas iki tol, o demokratijos idėja buvo dar senesnė. Reformacija ir Kontrreformacija suskaldė Europą, tačiau die protestantische Ethik davė postūmį kapitalizmui – kurio įvairūs elementai, vėlgi, buvo gyvi dar Viduržemio Jūros baseine gyvavusiame Vakarų pasaulyje. Ir tai tik pora pavyzdžių off the top of my head.

Tačiau nepamirškime, kad kalbame ne tik apie tai, kas mes esame, bet ir apie tai, kuo išsiskiriame iš kitų. O niekuomet išskirtiniai bruožai labiau nesimatė, kaip mėginant eksportuoti vakarietiškus idealus į kitas kultūras. Su sunkumais susiduria mėginimai eksportuoti demokratiją. Kone kiekvienu atveju, kuomet M-16 vamzdžiu yra parodoma kurios nors musulmoniškos valstybės gyventojams, į kurią pusę jie turėtų žygiuoti, šie nueina iki vamzdžio galo ir gana staigiai ratu grįžta atgal, demokratiškai išsirinkdami tuos, kurie pažada netoleruoti kitų gyventojų grupių demokratinių teisių ir laisvių. Kinija yra vienas sėkmingiausių kapitalizmo imitacijos pavyzdžių, nes komunistinėje santvarkoje kapitalizmo nėra ir negali būti. Vieninteliai, kuriuos amerikiečiams pavyko beveik perauklėti ekonomiškai, yra japonai ir tam prireikė dviejų atominių bombų. Panašiai, tik be bombų, nutiko ir su Azijos tigrais, tačiau darbo kultūra, viena iš kapitalizmo sudedamųjų dalių, ten toli gražu ne vakarietiška.

Tačiau yra vienas Vakarų pasaulio bruožas, kuris eksportuojamas itin sudėtingai, tai yra vakariečiui savaime suprantama individo autonomija. Tai ne tik individo laisvė, tai ir supratimas, kad žmogus yra atsakingas pats už save ir už nieką kitą, kad žmogus negali būti kaltinamas kito nusikaltimu, kad žmogus yra asmeniškai laisvas ir, galų gale, kad žmogus yra vertingas pats savaime, todėl turi tam tikras teises, kurių suteikimas pasirinktoms visuomenės grupėms kelia nemažai problemų šiandienos Lietuvoje. Tai, vėlgi, labai daug transformacijų pergyvenusi idėja, tačiau išgyvenusi ir 19 ir 20 a. sandūroje į žmonių kategoriją įtraukusi moteris, o dar ir anksčiau išbraukusi nepilnamečius; dvidešimtasis amžius į žmonių klubą priėmė kitų rasių atstovus. Su gėjais net ir dabar dar nėra viskas aišku, nors senovės Graikijoje ar Romoje problemų nebuvo. Manau, jūsų laiko atžvilgiu ir tinklaraščio įrašo formato labui (deja! aukojant argumento išsamumą) pravartu bus toliau koncentruotis ties šia individo autonomija.

With a rebell yell…

Ko gero, nėra didesnės individo laisvės išraiškos Vakarų mitologijoje ir literatūroje, kaip maištas prieš dievus – nekalbu apie moderniąją literatūrą, kuri visa atsisuko į individą ir jo išgyvenimus. Kalbu apie visa, kas supo kelis amžius riterių literatūros viduramžiais. Nėra didesnę įtaką padariusio literatūrinio personažo už Odisėją, kuris sugebėjo laimėti žaidimą dievų žaidimų aikštelėje. Prometėjui baigėsi gerokai liūdniau, tačiau ar jį interpretuosime kaip maištininką žmogaus barikadų pusėje, ar kaip įgimtų žmogaus savybių atspindį, jis ėmėsi laužyti dievų taisykles. Dievo, uždrausto vaisiaus idėja prisidėjo kuriant ir daugybę faustiškųjų personažų,  kurių archetipas vardan žmogiškosios išminties atidavė dieviškąją. Ir ar ne puikus vaizdinys iškyla įsivaizduojant maištiniką – karalių krauju aptekusį ancien régime budelį ant barikadų – ir prilyginant jį Dantės erezijos apibūdinimui – smurtui prieš Dievą?.. Paskutiniu mostu rizikuodami nuskambėti banaliai, galime prisiminti ir laisvos valios nuolatos kamuojamus Šekspyro tragedijų protagonistus. Deja, tik kontrastui galime čia įterpti biblinį Jobą, atsisakiusį prakeikti savo Viešpatį, ar Abraomą, Dievo paliepimu pakėlusį ranką prieš savo sūnų – į literatūrą nepaslankūs personažai neįsismelkė, manau, dėka savo elementaraus nuobodumo.

Žinoma, literatūra yra viena, o istorija – kas kita, tad grįžkime prie pastarosios. Antikiniai personažai Vakarų pasaulyje atgimė iš maurų atkovojus Ispaniją (supaprastintai tariant) ir su ja – ne tik Aristotelį, Platoną ir Euklidą, kurių darbai smelkėsi ir į Viduramžių Europą. Į Renesanso Europą iš žlugusio Konstantinopolio bibliotekų atklydo ir Cicerono, Livijaus, Tukidido, Homero, Senekos veikalai. Graikų humanizmas vėl priminė apie save vakariečiams, gyvenantiems nebe politeistinėje Antikoje, o monoteistinėje feodalinėje visuomenėje. Paplitęs spausdintas žodis, dažniausiai siejamas su Naujojo Testamento ir Biblijos spaudiniais, taip pat padėjo atsirasti pirmąjam šventam tekstui serbiškai (15 amžiaus pabaigoje). O tai, mielieji, jau buvo išdavystė. Žinome, kad Gutenbergo spaustuvė atspausdino ir tai, kas vėlgi prisidėjo prie Romos nuopuolio – bent dvi indulgencijas. Manau, suprantate, kur link suku – be Antikinės įtakos, milžinišką įtaką Europai padarė Reformacija.

Tad galbūt labai neprieštarausite, jei, šiek tiek apibendrindamas (ir sušvelnindamas išsireiškimą), maištą prieš autoritetą pavadinsiu Europietiška vertybe? Žinau, tai gali įskaudinti konservatyvesnius mano skaitytojus, tačiau panašu, tai yra Vakarų civilizaciją persmelkęs leitmotyvas. Nesunku įžvelgti ir maišto radikalumo laipsnius – ar tai būtų maištas prieš giminės ar tėvų valią, ar prieš Olimpo dievus. Tiesa, negalime sakyti (o ir neturiu kompetencijos), kad kitos kultūros maišto leitmotyvo neprotegavo, tačiau radikaliausia maišto forma – maištas prieš Dievą – liko Europietiška tradicija. Martyno Liuterio pradėtas Europos susipriešinimas buvo toks sėkmingas, nes jis turėjo didelį, riebų, aiškiai išreikštą priešą su visa hierarchija, pastatais, meno dirbiniais. Tai tiesiog privalėjo atrodyti kaip kuo aiškiausiai išreikštas, kruvinai įgyvendintas maištas prieš Dievą.

Laisvė abejoti dogma, kilusi iš šventųjų tekstų egzegezės (ar kūrusi jai precendentą), kuria vienu ar kitu metu pasižymėjo visi didieji monoteizmai (nesu tikras dėl Zoroastrizmo, tiesa), niekada neprilygo tai laisvei, kuri prasiveržė – to meto supratimu itin radikaliai – Martyno Liuterio ar Huldrycho Zwinglio darbuose. Tai laisvei, apie kurią Hėgelio „Laisvių filosofijos“ komentaruose kalbėjo Karlas Marksas – kuri, įgyvendinama 16 amžiuje, „jei ir nebuvo problemos sprendimas, buvo problemos apnuoginimas“. Su protestantiškąja etika kapitalizmo atsiradimą siejo Maksas Vėberis, ir nors kapitalizmo užuomazgos datuojamos ir ankstesniu laikmečiu, o Kontrreformacija nereto istoriko teigimu „nugalėjo“, niekas nepaneigs, kad būtent nuo Romos popiežių nusisukusios visuomenės šovė į civilizacijos priekį, paskui save tempdamos ir likusią Europą. Stebėtinai, tai matome dar ir šiandien.

Taip, taip, žinau, tuoj baigsis.

Tikiuosi man pavyko parodyti, kad visa, kas vyko Vakaruose aplink Romos popiežius ar prieš Romos popiežių valią, buvo nemažiau svarbu formuojant Europos pamatą, nei tas popiežių galybės tūkstantmetis (šią frazę vartoju su daugybe išlygų) nuo Romos žlugimo iki Reformacijos. Vakariečių susižavėjimas individu, jo drama kovoje prieš pasaulį yra labai senas, tačiau tik palyginus labai neseniai, istorinių aplinkybių dėka, susilpnėjus monopolinėms sielovados organizacijų pozicijoms, šis susižavėjimas išvirto į politinę ideologiją ir santvarką, teisės aktus ir visa kita, ką įprastai vadiname Europos sekuliarėjimu. Religijos, kaip leidžiamo filosofinės kritikos taikinio statusas, apie kurį minėtame komentare rašė K. Marksas, Europoje leido suklestėti Apšvietai, o su ja – visai moderniąjai civilinių laisvių ir demokratijos filosofijai.

Leiskite, pasakysiu tą patį dar kitaip. Tik tuomet, kai Sizifo maištas iš mitologijos persikėlė į kruvinas Europos miestų gatves, Vakarai atrado pakankamai erdvės kurti savo unikaliausius bruožus – jų visumą pradžioje ir apibūdinau kaip individo autonomiją. Individas pilnai krūtinei oro išitiesti tegali tuomet, kai jam virš galvos patalpintieji ima kristi iš dangaus.