Žymės

, , , , , ,

posidonius

Kolegė Giedrė (ta iš Giedrės blogo, Birute) neseniai parašė straipsnį apie Rytų europiečio kompleksą, kas mane timptelėjo už liežuvio pažadėti parašyti šiek tiek apie pasaulio šalių istoriją. Jei taip galima išsireikšti.

Keliaujantieji jūromis

Pradėkime nuo to, kad globalus krypčių nurodymas yra reikalingas tik tada, kai kažkam kitam turi parodyti kelią, kuriame yra labai mažai riboženklių ir negali to žmogaus palydėti. Iš esmės – keliautojams jūromis ir vandenynais. Net palyginti labai vėlai dar tik ką pakrikštytos Lietuvos giriomis keliavę vokiečiai vertėsi su kelių aprašymais, Vegeberichtais, o ne žemėlapiais. Juose riboženkliai dažniausiai būdavo dvarai ar gyvenvietės ir jų pakakdavo kariuomenei rasti kelią. Tiesa, ne visi žemėlapiai turėjo atlikti savo šiandieninę funkciją. Pavyzdžiui, be konkurentų seniausias išlikęs originalus pasaulio žemėlapis iš Babilono yra veikiau mitinis, nei realus žemėlapis – tiek dėl savo dydžio, tiek dėl turinio.

Vėlesnių žemėlapių dažniausiai teturime rekonstrukcijas ir, pavyzdžiui, Posidonijaus žemėlapio rekonstrukcija yra smarkiai patobulinta 17 a. rekonstruktorių žiniomis (todėl žemėlapis atrodo gana įspūdingai, žr. iliustraciją). Ptolemėjo 2 a. sudaryto žemėlapio 15 a. rekonstrukcija šiandien kai kuriems atrodo tokia įspūdinga, kad jie yra linkę besąlygiškai ir su mistikos doze patikėti jame pateiktais duomenimis. Kas yra kvailystė, bet argi kam rūpi – iš čia mes ir sarmatai. Tačiau nenuklyskime – kalbame apie pasaulio šalis.

Nieko nuostabaus, kad pasaulio šalis geriausiai atspindintį simbolį, vėjų rožę, aptinkame palikitą didžiųjų plaukiančių civilizacijų – graikų ir arabų. Plaukiančių civilizacijų buvo ir daugiau, tas tiesa, bet ne visų palikimas buvo išsaugotas. Neplaukiojusios civilizacijos, pavyzdžiui, Pietų Amerikos, turėjo penkias kryptis – penktoji buvo centras. Kryptis, naudinga tik valdovo sostui įcentrinti, t. y. buvo reikalinga politiškai ir religiniu požiūriu. Žinoma, centro kryptis buvo niekam nereikalinga atviroje jūroje. Ten karaliavo vėjai, saulė ir žvaigždės.

Kuo ypatinga Šiaurė?

Šiandien Šiaurės ir Pietų ašigaliai yra žemės magnetinio lauko kryptys. Jas rodė  dar viduramžiais Kinijoje kelionėse pradėtos naudoti paprasčiausios įmagnetintos adatos, plūduriuojančios vandenyje, vėliau virtusios kompasu. Tačiau tuomet, kai Ptolemėjas braižė savo žemėlapį, elektra Vakaruose buvo tik atrandama statinės elektros pavidalu, o nuo elektros ir magnetizmo sąsajos juos skyrė daugiau, nei pusantro tūkstančio metų.

Tad planetos šiaurė buvo atrasta stebėjimo metodu tų civilizacijų, kurios stebėjo dangų, tačiau navigacijai panaudotos tų, kurios sugebėjo pasaulio link mesti plačią, ambicingą akį. Graikai, pavyzdžiui, puikiausiai gaudėsi naktiniame danguje, kaip ir žemėlapiuose, tačiau jų – priešingai, nei romėnų – naudoti pasaulio šalių pavadinimai kilo iš vėjų pavadinimų. Romėnai, savo ruožtu, šalių pavadinimams jau naudojo nuorodas į žvaigždes. Priešingai, nei Atėniečių plaukiojimas archipelago pakrantėmis, romėnų jūrų prekyba gyvavo gerokai vėliau ir buvo išraizgiusi visą žinomą praplaukiamą pasaulį, nuo Britų salų iki Indijos, neįspūdingi kiekiai romėniškų monetų randami netgi mūsų kraštuose.

Šiaurės pusrutuliui, galime sakyti, pasisekė daug labiau, nei pietiniam. Ne tik dėl to, kad jame susikoncentravusi didžioji dalis siektinos sausumos, nors tai irgi įdomus sutapimas. Šiauriečiai, t.y. didžioji dalis pasaulio gyventojų, visuomet turėjo daugiau ar mažiau padorią, plika akimi aiškiai matomą šiaurinę žvaigždę, kuri padėjo navigacijai. Esu tikras, nors dangaus stebėjimas ir globalus krypčių nustatymas yra beveik toks pat senas, kaip pati civilizacija, kad kažkuriuo metu tai padėjo atlikti tuos pirmuosius žingsnelius – kažkam giedrą naktį pametus krantą iš jūros grįžti namo.

Grubiai tariant, Šiaurė ir jos antipodas – Pietūs – yra vienintelės tikros, fizinės pasaulio šalys. Rytai ir Vakarai, nors ir susijusios su kylančia ir besileidžiančia Saule, yra daug labiau politinės.

Europos Vakarai slenkasi į Rytus

Pamenate centro pasaulio kryptį? Politine prasme, ji niekur nedingo, nors niekas niekada savęs daugiau pasaulio centru nevadino. Tačiau nugalėtojai istorijoje plačiais mostais matavo pasaulį ir jo dalims davė pavadinimus – kurie gana organiškai pasiekė ir mus. Europos civilizacijai, kartu su graikų kultūra, pamatus paklojo Romos imperija, savo galios viršūnėje Adriano siena nubrėžusi savas ribas šiaurėje, bei atsimušusi į galingą Reino bei Dunojaus užtvarą Rytuose. Tai ji skilimo metu pasivadino Vakarais. Į galvą ateina Edvardo Gudavičiaus frazė: „sudegintos Romos pelenai buvo radioaktyvūs“. Ji mums tinka kuo puikiausiai. Nepaisant to, koks chaosas bebūtų užpuolęs Europą po Imperijos žlugimo, Vakarų Romos imperijos palikuonys vadinosi ir tebesivadina Vakarais. Tiesa, ši siena keliomis bangomis pamažu slinkosi į Rytus.

Kitas Vakarų pasislinkimas į Rytus įvyko Karolio Didžiojo iniciatyva. 800 metais, popiežiui Leonui Romoje karūnuojant Karolį Didįjį „Romos imperatoriumi“, arba, tęsiant E. Gudavičiaus metaforą, „radioaktyvuojant“ „Europos tėvą“, šiojo valdos  buvo atsirėmusios  į Elbę, o priklausomos teritorijos – į Dunojų ir Oderį. Jo sūnus pastarąsias įtraukė į imperijos sudėtį, tačiau toliau į Rytus pajudėta nebebuvo.  Siena tarp Rytų ir Vakarų čia sustojo labai ilgam. Iš rytinės susiskaldžiusios Frankų imperijos dalies į Šv. Romos Imperiją po pusšimčio metų pavirtusi Rytų Frankų karalystė jau susidūrė su slavų sukurtomis, krikščionybę priėmusiomis, politiškai stabiliomis karalystėmis, su kuriomis kalbėjo nebe kaip su barbarais, o kaip su legitymiais kaimynais. Maždaug tuo metu, 10-11 amžiuje ant Dunojaus kranto iš provincijos miestelio į miestą išaugo Viena, ilgam tapusi Europos Rytų-Vakarų skiriamuoju riboženkliu.

Šioms riboms (ne)pasikeisti prireikė brutaliausio šimtmečio ligšiolinėje pasaulio istorijoje – 20 šimtmečio, kurio viduryje Senasis žemynas buvo perskeltas „geležinės uždangos“. Kurios pasienyje buvo… Viena. Pusė šimto metų planinės ekonomikos gana radikaliai atskyrė Rytų ir Vakarų Europas, tad sienai griuvus visos priežastys matyti milžiniškus skirtumus liko – skirtingos visuomenės, tarpusavyje panašios valstybės… Net ir ekonominės bei politinės problemos, su kuriomis susidūrė išsilaisvinusios šalys, buvo panašios. Tad Rytų Europa dar daugiau, nei dvidešimt metų buvo savitas regionas, ryškiai besiskiriantis nuo to, kas plytėjo į Vakarus nuo Dunojaus.

Galbūt dabar, mielas skaitytojau, tau bus kiek aiškiau, kodėl Europos sąjungos ir NATO – šiandieninių, modernių Romos imperijos palikuonių – plėtra į Rytų Europą buvo šitoks pasiekimas. Riba, kurios nesugebėjo peržengti imperijos nuo amžių amžinųjų, buvo galų gale įveikta ir Vakarai žengė didžiulį žingsnį į Rytus. Su šiuo žingsniu gali lygintis Adrianas, o jo pavydėti Karolis Didysis. Nei daugiau, nei mažiau, tai yra naujos Europos – iki šiol nematytos Europos – gimimas. Ir mes esame to liudininkai.

Pastarasis supurtymas ir pamąstymai ateičiai

Kad ir koks būtų tas didysis simbolinis 21 amžiaus pradžios žingsnis, nors ir priimti į Vakarų Europos šeimą, kurį laiką dar turėsime pasistengti ir vytis. Bet skirtumai nyksta, Europoje atsiranda nauji – ir jie pagrįstai verčia susimąstyti, ką bereiškia samprata Rytai-Vakarai, jei beveik visa Europa pamažėle tampa „Vakarais“?.. Šiandien vis pasigirsta siūlymų Rytų Europos sąvoką atstatydinti kaip nebereikšmingą. Kalbama apie dviejų greičių Europą, apie Pietus ir Šiaurę, ir Rytai jau patenka į didesniojo greičio dalį. Turbūt taip netrukus bus ir tiksliau. Tačiau pats asmeniškai nežinau, ar Rytų europiečio tapatybė yra ta, kurios savo gyvenime  norėsiu nusikratyti.

Be jokios abejonės, Rytų Europa labai ilgai, Vakarų akimis žvelgiant, reiškė barbarybę, istorinį atsilikimą, skurdą, anarchiją, necivilizuotumą. Nereikia net susimąstyti, kad pamatytume anglų ant ledo paliktus sukilėlius, Voltero tulžį, „Lokį“ – sąrašas, regis, begalinis. Visa tai paremia ir objetyvūs istoriniai duomenys ir faktai. Tačiau šiandien mes jau nebe tie Rytai. Mes ta Rytų Europa, į kurią iš Singapūro persikelia Barclay’s, kurioje kuriami įrankiai CERN laboratorijai, kurioje mobiliųjų telefonų daugiau, nei žmonių ir kurioje puikus interneto ryšys. Mes daromės panašūs į tą netikėtai savotišku Renesansu ir šiauriausiu Baroku prabilusią Lietuvą – o tai yra jau gerai. Spėčiau, kad, paskui mus pamažu pasikeis ir sąvokos „Rytų Europa“ turinys.

Ir nepaisant to, nebijau tapatintis ne tik su naująja, bet ir su senąja Rytų Europa. Man svetimas noras savo bendruomenės istoriją priimti selektyviai – pasiimti tik tai, kas glosto mane, o išsižadėti viso kito. Taipogi, nesakau, kad „šiandien esame šaunūs ir daromės vis šaunesni, todėl tai, kas buvo anksčiau yra nesvarbu“. Ne, svarbu. Tačiau pykdami ir šalindamiesi savo praeities elgiamės nesąžiningai savo pačių atžvilgiu. Ar gali būti laisvas žmogus, jei užtvaras savanoriškai susistatai taip arti savo tapatybės?

Todėl ir kompleksavimo dėl Rytų europiečio statuso nesuprantu. Matyt, turėsime išmokti ir nebesibaiminti savos praeities. Bet viskas, kaip matote, su laiku. Net ir po 2000 metų geriau, negu niekada.