Žymės

, , , , , , , , ,

plačiau šia tema: ateinančioje „Verslo Klasėje“.

plačiau šia tema: ateinančioje „Verslo Klasėje“.

Viršūnėje liūdna, užtat gerai moka. Viršūnėje tupėdamas esi lengvas taikinys, taipogi. Dar lengvesnis taikinys esi, jei visus tuos pinigus išleidi stambėjimui (valgymui). Kopdamas viršun susikuri daug priešų, kurie laiko akmenį užantyje ir save be nuodėmės, tad gerai užsimoję pirmi sviedžia į dramblį ant kalno viršūnės. Kaip žinia, akmuo į kuprą skauda.

Būdamas tokiu lengvu ir dideliu taikiniu, negali tiesiog leistis taip įžeidinėjamas ir skaudinamas. Kurį laiką pakentėjęs, pasitaikius progai tyliai arba garsiai užmini didele kanopa ant menkų pavydžių žmogystų ir sutaupai sau daug nervų. Juk tie, kurie tavo priešai, yra priešai ir tiek. Ne todėl, kad tu darai kažką ne taip – juk esi viršūnėje – o tik iš pavydo.

Net jei apžvelgtume visus nepamatuojamus istorijos plotus – visuomet lengviausia įžeisti būdavo tą, kuris didelis ir tupi viršūnėje. Ar mėlynas kraujas, ar religinė šventenybė, ar pačių susikurtõs teisės suteikiamos politinės ir karinės privilegijos, o galbūt visa viename – įžeidimas buvo kasdienis jų palydovas. Visuomet piktavaliai ar tiesiog neišauklėti stuobriai imdavosi savo bjaurių darbelių raštu, žodžiu ar mintimis – neduodami ramybės tiems, kurie turėjo nenuginčijamą teisę ta ramybe mėgautis. Nieko nuostabaus, kad atsivėrus sienoms, ne tik žmonės gavo galimybę balsuoti kojomis, bet ir tos nelemtos idėjos ėmė skverbtis į mūsų romių avelių bendruomenę.

Štai, pavyzdžiui, nesena spaudos antis apie – net nesmagu garsiai sakyti – išmatas ir Jėzaus veidą. Antis, teisybė. Bet kokia įžeidi antis! Žinoma, Lietuvos katalikai ir visi kiti, žinantys, kas yra Išganytojas, subruzdo ir nukeliavo kaltųjų – kultūros ministro, teatro festivalio organizatorių, spektaklio režisieriaus – bausti. Atsiprašyti? Kas čia per provokacija? Jei kas ir turi atsiprašyti, tai spektaklio režisierius ir aktoriai. Ir garsiai pripažinti, kad parodė atsarginę spektaklio versiją – ir tik dėl to, kad žmonės protestavo. Savaime aišku, kad žmonės įsižeidė – juk katalikų Lietuvoje 77,4 procento! Tai tokia dauguma, kokios tik tikras Lietuvos draugas Viktoras Orbanas nepavydėtų. Bet kas, žengiantis Marijos žeme turi žinoti, kad šventvagyste įžeis kone visus aplinkinius, tad turi ir bijoti bausmės. Kaip ir sakiau, kiek galima įžeidimus pakęsti.

Juo labiau, kai bedieviai modernistai tolerastai[1] ima leisti – įsivaizduokite, leisti! – nenormalias gėjų eitynes. Proteguoti nuodėmingą gyvenimo būdą, nuodyti mūsų vaikus, kurie savo tyromis smegenimis dar negali suvokti, kas yra natūralu, o kas – ne… Žinoma, turime rodyti ne panieką ir neapykantą – kaip dori krikščionys, turime melsti Viešpaties, kad pagydytų tuos vargšus vargšus žmones ir išgelbėtų jų sielas. Prie Vilniaus arkikatedros. Bei kryžiais lydėti jų bjaurias, ištvirkusias eitynes, kuriose vaikšto kasdieniškai apsirengę jauni žmonės, nešini – o, siaube! – vaivorykštės spalvų vėliavomis… Beje kalbant apie vaikus, reikia pasižymėti ateičiai – turime kaip įmanoma griežčiau apriboti galimybes skleisti tą propagandą ten, kur tik galime, nes kitaip viskas bus prarasta. Jie gudrūs ir lenda į mūsų nekaltų vaikučių galvas per bankų reklamas, kurios, priešingai, nei alkoholio, nėra ribojamos ir gali būti rodomos popietės filmukų metu.

Tikri ir geri, partijos ir Dievo aprobuoti, nepiktavaliai apžvalgininkai, dėkui jiems, spaudoje ėmėsi priminti, kad Romos Katalikų bažnyčia ne tik vaidino didžiulį vaidmenį lietuvių tautos formavimesi, bet ir jos moksle bei visose gyvenimo sferose. Na ir kas, kad faktai išgalvoti – tikslas pateisina priemones. Galime pasimokyti, kaip Samuelis nusidėjo, parodęs gailestį Amaleko karaliui ir leidęs savo kariams pasilikti geriausių jaučių ir avių aukoms, kuomet Viešpats buvo paliepęs išžudyti visus – „vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus“ (1 Sam 15:3). Tad net ir meluodami, ar, kaip šiandien madinga sakyti, trolindami, jie dirba Dievo darbą.

Aiškiai ir kategoriškai (nes kitaip jie nerašo) įvardydami, kad ateistai yra aršūs ir susiję su pačiomis baisiausiomis organizacijomis – tokiomis, kaip feminisčių, anarchistų, NK95 grupuotės. Faktiškai, jie yra darnios, teisingos ir geros visuomenės (o kokia yra darni, teisinga ir gera visuomenė, niekas nežino geriau už mus, kuriuos palaiko 77,4 procento Lietuvos gyventojų) sabotuotojai, teroristai, netgi, sakyčiau. Vadinasi, visi kas neigia Dievą, tai yra ateistai, yra ir socialistai, komunistai, raudonuojantys KGB bendradarbiai, prichvatizuotojai, NK95 nariai ir kitos visuomenei, šeimai ir valstybei kenksmingos padugnės. Ir nereikia to žodžio bijoti. Kaip ir žodžio pederastai.

Juoba reikia turėti omenyje, kad tie, kas priešinasi tikėjimui, priešinasi ir sveikam protui, sveikai šeimai ir sveikai visuomenei – juk politinės arčiausiai Dievo esančios partijos taip puikiai darbavosi Lietuvos labui. Jei priešiniesi tikėjimui, vadinasi, esi prieš Lietuvą, vadinasi – nesi patriotas. Mažai bėra nusižengimų, žiauresnių už šį, mat šis nusižengimas – prieš Dievą ir Tėvynę.


[1] Jei dar nežinote – tai gyvosios kalbos žodis, kildintinas iš įžeidžiančio žodžio pederastai (nes tie, kurie toleruoja, tokie patys ir yra, nes kodėl jie toleruotų daugiau), menančio Nikitą Chruščiovą ir vieną abstrakcionistų parodą Maskvoje, ir, sakoma, Kazimiero Malevičiaus paveikslą „Juodas kvadratas“.