Žymės

, , ,

the-hobbit

Psst. Žinau, buvai kine ir matei Hobitą. Ir Žiedų Valdovą prieš dešimtmetį. Žinau, abu labai patiko (jų abiejų režisierius yra Peteris Jacksonas). Žinau, kad dabar skaitysi knygą. Bent jau taip sakai. Tačiau yra šis tas, ką turėtum žinoti. Sek paskui mane… (Jei nematei filmo, tai nueik (į 2D), pažiūrėk, geras – paskaitysi paskui)

Johnas Ronaldas Ruelas Tolkienas gimė Afrikoje, vienoje iš Britų Imperijos kolonijų, 19 a. pabaigoje. Išaugo į Oksforde ugdytą intelektualą, prisidėjusį savo laiku prie Oksfordo anglų kalbos žodyno ir Beovulfo sakmės literatūrologinių tyrimų. Jis buvo konservatyvių pažiūrų ir romantikas, kas reiškė: pavymiui Jean-Jacques’ui Russeau mėgo gamtą ir paprastą kaimo gyvenimą, bei gana intymiai flirtavo su monarchija ir jos implikacijomis. Jis išgyveno du pasaulinius karus ir imperijos žlugimą, o jo išgyvenimai paveikė ir jo kurtą pasaulį – tačiau ryšys nebuvo vienpusis. Savo laiškuose, pavyzdžiui, jis vartodavo žodį „orkas“ kaip apytikslį žodžio „barbaras“ atitikmenį. Jo gamtovaizdžiais turtingos istorijos ugnimi įrašė jo vardą į pasaulio literatūros istoriją…

P. Jacksonas, savo ruožtu, yra antras Jamesas Cameronas. Arba Michaelas Bay. Milžiniško biudžeto meilių glamonių akims statytojas, nesugebantis logiškai susieti dviejų jau parašytos istorijos dėmenų. Vietoje to, ten įterpiantis šešiasdešimt nuo kukliausio gerojo personažo durklo mostelėjimo (Gylys troliui tebuvo dantų krapštukas, tad kardu jo nevadinsiu) mirštančių orkų ir milžinišką krytį, šuolį, bei sprogimą. Banaliausios klišės, bukiausi loginiai šuoliai ir nuostabūs specialieji efektai. Vienaplaniai personažai ir deformuotos asmenybės, neįtikinami scenarijai, negaliojantys fizikos dėsniai, nelogiški veikėjų sprendimai ir puikus kaskadininkų, montuotojų, ir kompiuterinės grafikos specialistų darbas. P. Jacksonas augo bene durniausioje, mažiausiai reflektyvioje, nei vieno pusiau padoraus filosofo, bet šimtus milijonų itin pajėgių vartotojų pagimdžiusioje Vakarų pasaulio kultūroje.

Dangaus palaiminta santuoka… Duok P. Jacksonui jau parašytą nuostabią istoriją – su visomis plonybėmis, dešimtimis gijų, išplėtotais personažais – ir liepk ekranizuoti… Tai ir buvo padaryta su „Žiedų Valdovu“, bei, šiandien – „Hobitu“. Net anarchokomunistai nepaneigs finansinės plano sėkmės.

Nebūsiu didelis puristas ir teigsiu suprantąs, kad ekranizacijoje, ypač Holivudinėje, veikėjams tenka didžiausias kirtis. Nėra ekrane pakankamai vietos išreikšti visų jų jausmus ir asmenines savybes, ką suteikia knygos puslapiai. Galiu atleisti ir negrabias minėtas P. Jacksono pasakojimui atliktos grubios kosmetinės operacijos siūles. Tačiau niekas – niekas! – taip nenukentėjo Holivude, kaip J. R. R. Tolkieno karaliai…

Viduržemis yra hierarchiška vieta. Vienintelė reali plataus masto mįslė ir anomalija didžiojoje to pasaulio perspektyvoje yra miškavaikiai, kitaip, hobitai. Visos kitos rasės turi savo gana fiksuotus vaidmenis ir savybes, kurios nesikeičia – tiesa, netrukdo istorijų pritraukti į mikro lygį ir stebėti individualių dramų, kartais fatališkų ir tragiškų, kartais laimingų, bet visada – jaudinančių. Tame pasaulyje galioja viena konstanta – paveldėjimas. Genetinė linija. Tai, kas buvo tavo protėviai, tave įstato į konkrečias vėžes. Iš tų vėžių kelio nėra.

Net Aragornas, Aratorno sūnus, Izilduro ainis, tuomet – dar tik Platžengys – yra galingas nepaisant to, kad karalystės neturi. Jis gyvena ilgai ir atlieka žygdarbius, kur tik pasirodo. Tai, kas „Žiedų Valdove“ (knygoje) iš pradžių atrodo kaip pėdsekio įgūdžiai, vėliau virsta karališko kraujo raiška, ko viršūnė yra Aragorno susidūrimas su pačiu Sauronu valių mūšyje Palantiro pagalba. Jis yra įsimylėjęs ir ištikimas, tačiau paklusnus mylimosios tėvo valiai – tėvo, kuris pats savaime yra nešpietnas (vėlgi, dėl pusiaujės kilmės iš senųjų elfų, čia labai ilga istorija); lygiai taip ir Galadrielė, kuri galinga tik dėl to, kad buvo Finfarino (vėl ilga istorija) dukra).

Torinas Ąžuolskydis, Treino sūnus, Troro anūkas – taip Hobite yra apibrėžiamas šis personažas. Jis (kaip ir kai kurie kiti „Silmarilione“ ir kitur minimi Viduržemio gyventojai) yra užsidirbęs didžiausią įmanomą nuopelną už gyvenimo pasiekimus – prievardį. Kaip ir būdinga nykštukams (nepamanykite, kad Gimlis yra the goofy character ir knygoje), jie uždari kaip suomiai, gerbia savo protėvius ir paprastai yra stiprūs kariai. Toks pat, tik kilmingesnis (o dėl to Viduržemyje esi geresnis visomis prasmėmis) yra ir Torinas, kuris laikėsi stabiliai antrame plane, kol su jais buvo Gendalfas, arba kol nereikėdavo priimti konkretaus sprendimo. Tiesa, pamiršau pasakyti – nykštukai yra godūs šmikiai.

Tačiau šios, mano supratimu, labai ryškios Viduržemio būvio gijos P. Jacksonas užčiuopti nesugebėjo, o prigimtinai respublikoniška publika bei kultūra nebūtų tokios sampratos ir priėmusi. Tad tiek Torinas, tiek Aragornas buvo persunkti, iš knygos perspektyvos žiūrint, pasigailėtino seilėjimosi ir silpnumo. Aragorno vos neužmuša kažkoks bevardis orkpalaikis ant vargo, dėl viso kas šventa! Aragorno, Aratorno sūnaus, Šiaurės ir Pietų karalysčių karaliaus! Kuris savo jėgą filme priverstas demonstruoti pasigailėtinai žemais būdais, kaip koks Brusas Willisas, prieš Saurono Burną tepdamasis rankas! Knygoje jam užteko pažiūrėti į tą susną, kad anas užsičiauptų ir pultų inkšti iš skausmo! O čia – orkas ant vargo!..

Tad ar stebina, kad Torinas Ąžuolskydis, išdidus nykštukų karalius, knygoje sugebėjęs atsiprašyti vargano samdyto vagies miškavaikio tik mirties patale – ir Bilbas jį vistiek mylėjo ir raudojo pasikūkčiodamas ta proga, faktiškai tik dėl to, kad Torinas yra… taip, Treino sūnus, Troro anūkas (na gerai, nevisai, bet tiek tos) – ir tik po visko, ką šis padarė keliaujančios kompanijos labui, virto besiseilėjančiu, dūsaujančiu gelbėjimo reikalaujančiu nevykėliu?.. Pasigailėtina! P. Jacksonas vėl išprievartavo karalių, šįkart – nykštukų.

Beje, taip pat ir orkų: Azogas buvo orkų karalius, valdęs Morajos kasyklas, kankinęs ir nužudęs Torino senelį, o galvą išmetęs pro Morajos vartus, su savo vardu, išraižytu jam ant kaktos. Tačiau mūšio, kuriame Torinas įgavo prievardį, Azogas neišgyveno. Jį pavijęs prie Morajos vartų nukovė pats Deinas iš Geležies kalvų. Už tai, kad to paties mūšio metu Azogas nukovė Neiną, Deino tėvą. „Hobite“ figūruoja Azogo sūnus Bolgas. Šitą pokytį parodyti nebūtų užtrukę 5-6 sekundžių ir Tolkieno fanai būtų du kartus labiau patenkinti – galėtų likti Bolgas, baltasis orkas (vietoje to, kad būtų orkų karalius, žinoma, nes albinizmas yra daug svarbiau, nei karališka kilmė ir karūna!)…

Tačiau ne, primygtinai respublikoniškoje kultūroje karaliai krenta. Iki prasto lygio ir skonio, prastų autorių sugalvotų, vienodų, mulinų ir seilėtų Holivudo standartų… Fe.


Nesupraskite klaidingai – filmas kaip ekranizacija man patiko, priešingai daugumos nuomonei, labiau, nei Žiedų Valdovo trilogija. Kiek ištęstas (nes norima padaryti tris filmus), bet ką jau dabar. „Žiedų Valdove“ kiek kitas, tamsesnis, vaizdingesnis ir specialiems efektams imlesnis pasaulis. Bet nuo šviesesnės atmosferos Holivudui „Hobito“ pasakojimas tik labiau tinka. Labai verta pažiūrėti. Taip verta, kad aš apie tai net parašiau. Tiesa, jei norite išsamesnės recenzijos su skaičiukais visokiais, tai eikite pas Andrių Tapiną, man jo recenzija pasirodė adekvati.