Žymės

, , , , ,

Think-Different

suprekinta išmintis visame gražume: „protingiausio žmogaus pasaulyje“ nuotrauka, padabinta logine klaida (arba-arba tipo argumentu) paremta fraze ir tai užbaigta šleikštulį keliančiu „Apple“ logotipu. Sveikinu.

Nėra srities, kuri simpltono širdžiai ir protui būtų artimesnė, nei griežtai hierarchizuota aukštojo mokslo sistema. Joje viskas aišku: kad pasiektum statusą A, turi įvykdyti x, y ir z. Kai pasieki A, esi geresnis už tuos, kurie nėra A pasiekę ir esi prastesnis už tuos, kurie yra pasiekę tolesnes raides, B, pavyzdžiui. Baigus A, gausi darbą, atitinkantį A kategoriją, o baigęs B – atitinkantį kategoriją B… Ne? Kaip tai ne?.. Štai jums baisi mintis: aukštojo mokslo sistema yra modeliuojama pagal simpltono poreikį.

Ne, noras gauti gerą darbą iškart po bakalauro studijų yra ne gabiausiųjų pageidavimas. Studentai, kurie ateina išmokti ko nors, ko dar nežino, žino, kad tai padės jiems būti geresniais. Arba nepadės, bet užtat tie dalykai yra įdomūs. Tačiau tiesiogiai gauti gerą darbą nori tie, kurie nėra labai susidomėję žiniomis ar pasaulio supratimu. Jiems aukštasis mokslas yra karjeros garantas. Ne įgūdžių, net ne darbo. Karjeros, kuri yra suprantama tik korporatyviniu, patogiu, hierarchizuotu principu, ir kuri, savo ruožtu yra atlyginimo garantas. Atlyginimas, kylantis lygiagrečiai pareigoms, yra, žinoma, kasmėnesinis gyvenimo padorumo, įprasminto kasmėnesine galimybe suvartoti kuo didesnį perviršį niekam nereikalingo šlamšto, rodiklis.

Simpltonų yra daug, priešingai Švietimo ir mokslo ministerijos troškimams. 2008 metais ŠMM paskelbė užsakyto tyrimo rezultatus ir atsakė, kodėl abiturientai stoja į vieną ar kitą studijų programą vienoje ar kitoje institucijoje. „Tyrimo duomenys rodo, kad studijų programos pasirinkimas dažniausiai siejamas su „idealistiniais“ motyvais – mėgstamais bendrojo lavinimo dalykais ir laisvalaikio pomėgiais. Kur kas mažiau pasirinkimą lemia „materialieji“ motyvai: aiškios profesinės karjeros galimybės, geros ateities materialinės sąlygos ir situacija darbo rinkoje.“[1] ŠMM pateikiami skaičiai ir iš jų plaukianti išvada, panašu, prieštarauja  kitam, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros atliktam tyrimui[2], kiek vėliau, 2010 metais, parodžiusiam, kad 95 % abiturientų darbo užmokestis yra svarbu (karjeros galimybės pasirodė svarbios 92, o pomėgiai – 91 % abiturientų)[3].

Pasak pastarojo tyrimo, 53 % studentų yra pasiruošę studijuoti savo lėšomis, jei negautų valstybės finansavimo. Manau, tai neblogas orientacinis skaičius, rodantis, kiek studentų eina studijuoti nusiteikę rimtai įgyti specialybę. Taip, dalis jų yra teisininkai, medikai, inžinieriai, architektai ir kiti, kuriems be išsilavinimo būtų sunku susirasti darbą net ir žemiausiose savo specialybės pakopose. Dalis yra sveiki, normalūs, motyvuoti studentai, vedini nieko kito, kaip tobulinimosi ir smalsumo. Dalis yra akademinės karjeros siekiantys asmenys. Tačiau panašu, kad apytiksliai (ar beveik) pusė į aukštasias mokyklas tiesiog atplaukia pasroviui.

Atplaukimo į universitetą motyvas yra labai panašus į kadaise aprašytą atostogų Egipte motyvą, praėjusio straipsnio komentaruose taip sėkmingai išreikštą Pseudoistoriko: „reikia kur nors pavažiuot“. Lygiai taip pat „reikia gi studijuot ką nors“. Po to tokie žmonės degina savo diplomus, važiuoja į Siriją ir, Alaho ženklą pamatę[4], apsisuka atgal. O galėtų ten ir pasilikti. Nes, kaip žinia, tokių susidaro kritinė masė ir jie nėra ta grietinėlė, kuri lengvai susiranda darbą po studijų. Tuomet šie pasipiktinę socialiniai moliuskai tampa įrankiu žmonių, siekiančių reformuoti aukštojo mokslo sistemą, atrama.

Reformuoti taip, kad ji atitiktų simpltono hierarchizuotą pasaulio matymą: pabaigsiu A, gausiu darbą A. Tiesa, politinėje retorikoje tai tampa pasakymu: universitetų išsilavinimas turi atliepti darbo rinkos poreikius. Tokiu būdu yra susiejami dveji interesai: labai gausios žemutinės ir homogeniškos studentų grupės, ir sau geresnės darbo jėgos ieškančių darbdavių interesai. Tiek vieni, tiek kiti nuo to, galimas daiktas, išloštų. Tačiau, universitetus profesinėmis mokyklomis paverčiant po autobusu pastumiamas labai negausus ir dažnai perdėm užsiėmęs sava veikla, todėl tylus, jaunimo intelektinis elitas. Geriausieji. Progresą galintys nešti protai. Tie, kurie turėtų būti mūsų pasididžiavimas ir kuriuos turėtume puoselėti, užuot ignoravę.

Tad užduosiu retorinį klausimą: ar pagal simpltonų brėžinius turėtume formuoti aukštojo mokslo sistemą?..


[3] Įdomu, beje, tai, kas atliko tyrimą. MOSTA gavo užsakymą iš ŠMM, o UAB „Spinter tyrimai“ gavo užsakymą iš MOSTA. Šį biurokratijos viražą man kas nors turės paaiškinti. Bet nebūtinai dabar. Daug įdomiau yra štai kas. Skirtumas tarp dviejų tyrimų yra ne tik tas, kad „Spinter tyrimai“ atliko tyrimą dviem metais anksčiau. Įdomus skirtumas tas, kad ŠMM užsakyta anketa leido pasirinkti tik vieną atsakymo variantą. „Spinter tyrimų“[5], kaip juos paskelbė MOSTA, versijoje gražūs klausimai palikti apvalūs ir dideli, o materealinė nauda išskaidyta į mažesnius klausimus (priminsiu, galima pasirinkti tik vieną). Pasvarstykite: nemažas skaičius iš 13 % socialinius mokslus besirenkančių abiturientų pasakė, kad mokysis socialinį darbą, psichologiją, teisę, ekonomiką, psichologiją ar sociologiją, nes jiems patiko tai mokytis mokykloje. Tačiau baisiausia yra tai, kad UAB „Spinter tyrimai“ ir ŠMM ataskaitoje pateikti duomenys nesutampa. Smarkiai nesutampa. Tad liksiu prie patikimesnių, nors ir ne taip gražiai pateiktų VU sociologų skaičių.