Žymės

, , , ,

via Wikipedia

Pitsburgas, 1936 (via Wikipedia)

Galbūt aš ir reaguoju per jautriai, bet vakarykštis penktadienis sveikiems žmonėms buvo tiesiog penktadienis. Į atmintį įsirėžė kiek beviltiškiau dėl oro ir artėjančių švenčių užkištos gatvės piko metu, ar paskutinė darbo diena prieš ilgai lauktas atostogas. Bet joks, aš jus užtikrinu, joks sveiko proto žmogus rimtai negalvojo, kad pasaulis baigsis šių metų gruodžio 21 dieną. Nustokite įžeidinėti savo skaitytojus.

Žinote iš kur aš žinau, kad sveiko proto žmonės nepatikėjo pasaulio pabaiga? Nes nesutikau nieko, kas būtų metęs darbą likus bent jau dviems savaitėms iki pasaulio pabaigos. Neišgirdau apie masinius prievartavimus, paleistuvystę, pragerinėjamas santaupas, ar visų savo pinigų aukojimą bažnyčiai ar vargšams – būtent vakar. Nes niekas rimtai nemanė, kad ateis pasaulio pabaiga.

Žurnalistas, turėdamas tai omenyje, turėtų vengti tokių frazių, kaip, antai: „Man ne penk­ta­die­nį taip ir ne­įvy­ku­sios pa­sau­lio pa­bai­gos nuo­jau­tos kė­lė siau­bą, o ti­ki­my­bė, kas mū­sų vi­sų lau­kia p. Us­pas­ki­chą po­li­ti­kams ap­gy­nus nuo tei­sin­gu­mo.“[1] Leiskite, paaiškinsiu, frazė reiškia apytiksliai tai: „kol tu, skaitytojau, jaudinaisi dėl pasaulio pabaigos, aš rūpinausi valstybės likimu“[2].

Turint omenyje, kad, kaip išsiaiškinome anksčiau, pasaulio pabaiga normalūs žmonės netikėjo, numatytas straipsnio gavėjas yra personažas, rezervavęsis vietas požeminiuose bunkeriuose ir važiavęs į Bugaracho kaimelį ant kalno, laukti, kol ateiviai atvyks išgelbėti ten susirinkusių žmonių. Kitaip sakant, su supančiu pasauliu ryšį pamažu prarandantis patiklus kvailys.

Taip, aš vėl niurzgu ant pasigailėtinos didžiosios dalies žiniasklaidos rašinių kokybės. Nes tokios sprūstelnančios frazės ir tepraveria nedidelį langelį į nykią ir tuščią, padorios alegorijos nemačiusio, savo skaitytojus puspročiais laikančio žurnalisto sielą. Turėkite omenyje, kad nekalbu apie naujienų agentūrų pranešimus ar vadinamąją delfieną, t.y. informacinio srauto šlamštmaistį, o apie rimtus visuomenės nuomonės formuotojus.

Sakysite, kad įžvelgiu dalykus, kurių niekas neparašė? Na, jei šitokios frazės ir yra skirtos tam, kad būtų nepastebėtos, tuomet vėlgi turiu priekaištą: ką veikti atidžiai skaitančiam skaitytojui? Ar nebus čia ulevičinimas – šiuo atveju, mėginimas sakyti, kad ne visi sakiniai yra skirti skaitymui? Kad dalis straipsnio yra, televizijos industrijos terminais kalbant, filleris, turinys, skirtas užimti vietą, kitaip – turinys be turinio?..

Deja, nematau trečios išeities – tokius dalykus rašantis rimtas autorius turėtų pasirinkti vieną iš dviejų. Taipogi nemanau, kad tai galima prilyginti sezoninėms informacijos srauto šiukšlėms – kalendorinės šventės visgi vyksta. Nereikia būti faktus ignoruojančiu modernios informacinės visuomenės paklydėliu, kad tikėtum, jog Kalėdos bus. Reikia tokiu būti, kad tikėtum priešingai: kad Kalėdų nėra, nes Kalėdų senelis skleidžia propagandą, kad jo elfai galėtų dirbti ledo pilyse abejuose ašigaliuose.

O pasaulio pabaiga buvo anekdotas. Tad, jos transformacija į literatūrinę priemonę žurnalistų rašiniuose yra ne geriau, nei poručiko rževskio ir anekdotų apie negrą tramvajuje panauda tam pačiam tikslui. Kitaip tariant, įžeidimas skaitančiai publikai.


[2] Yra nedaug žurnalistų, kurių darbus skaitau rimčiau nusiteikęs, nei Ryto Staselio. Tačiau po pareiškimo Google+, kad jam, mat, su žmonėmis, pasivadinusiais pseudonimais, yra nepakeliui, mano pirštai nestabteli pavyzdžiu pasirenkant būtent jį.