Žymės

, , , ,

English: A police officer in riot gear at the ...

policijos pareigūnas 2010 metais vykusių studentų riaušių Jungtinėje Karalystėje metu (via Wikipedia)

Aukštasis mokslas, žengdamas į 21 a., susiduria su visa eile problemų, apie kurias mūsuose kalbama retai arba nekalbama išvis. Paminėti jas reikia ne tik tam, kad suvoktume kontekstą, kuriame vyksta mūsų aukštojo mokslo reforma[1]. Išties, netikslu pradėti kalbą neatsiskyrus procesų, neišsiaiškinus nuo ministerijų ir ambasadorių nepriklausomų vyksmų, bet daug svarbiau yra tai, kad kai kurie globalūs pokyčiai mus veikia smarkiau, nei kitus.

Visų prima, kad nepainiotume – aukštojo mokslo devalvacija nėra aukštojo mokslo burbulas. Jungtinėse Valstijose, kur aukštųjų mokyklų paslaugos yra parduodamos (mokestis už jas nesurenkamas iš gyventojų, arba surenkamas labai subtiliais būdais), vis pasigirsta kalbų apie tai, kad aukštasis mokslas yra dar vienas besipučiantis ekonominis burbulas. Tiek studentai, tiek universitetai kraunasi skolas, entuziazmas pirkti paslaugas neblėsta, ekonominė nauda ima kelti klausimų, o problemų pripažinti niekas nenori. Lietuvoje toks burbulas kol kas negresia: aukštasis mokslas yra ribojamas ir kontroliuojamas griežtų, neįtikėtinai nekompetentingų, kas ketverius metus (jei ne dažniau) besikeičiančių politikų. Universitetai nėra pakankamai laisvi, kad kiltų skolų krizės rizika. Bet įmanomi kitokie vyksmai.

studentų skaičiaus kaita Europos sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (eurostat duomenimis).

Elementarus ekonomikos (ar net universalesnis) dėsnis yra toks: kuo daugiau dalyko yra, tuo mažiau jis vertinamas (taip pat įvertinama ir perspektyva tokio pat dalyko gauti artimiausioje ateityje). Dėl šios priežasties mirus autoriui meno kūrinių kainos neretai šoka viršun. Mes esame linkę norėti daugiau, nei turime dabar. Nepaisant nenuilstamai mažėjančios senosios Europos, bendras studentų skaičius pastarąjį dešimtmetį didėja. Taip, galbūt tai yra užsienio studentai (į tą statistiką šįkart nelįsime), galbūt skaičius netikslus, bet tendencija yra labai aiški: aukštasis mokslas darosi paklausesnis ir prieinamesnis. Dėl to aukštasis išsilavinimas yra vis dažniau sutinkamas jaunų žmonių gyvenimo aprašymuose. Tačiau tai turi ir ne tokią džiugią pusę. Kuo dažniau jis ten sutinkamas, tuo mažiau jis yra vertinamas kaip privalumas.

„It has stopped delivering on the promise of a middle-class job = professions and managerial occupations, for which a BA was sufficient inthe 60s, and for which an MA is now necessary.  So this leads to education inflation = middle-class kids seeking MA degrees and professional degrees, where a BA might have sufficed a generation ago.“ [2]

O Lietuvoje? „Aukštojo mokslo diplomas neduoda nieko darbovietėje“, teigia darbdaviai, patys studentai bei jų tėvai. Tai yra ir pagrindinė aukštojo mokslo sistemos kritika. Drįsčiau teigti, kad iš dalies tai yra aukštojo mokslo devalvacijos pasekmė. Nei vienas darbdavys dar nepasakė, kad „samdau žmones be aukštojo, nes jie geresni darbuotojai“. Kuomet aukštojo mokslo suteikiamas išsilavinimas tampa darbo rinkos norma, darbdaviai ima tikėtis daugiau. Tokiai psichologinei būsenai yra gana svarbi priežastis – Lietuvoje aukštojo mokslo pirmojoje pakopoje vienaip ar kitaip dalyvaujančių jaunų žmonių skaičius per paskutinius dvyliką metų šovė viršun – net lyginant su bendromis Europos tendencijomis.

sky is the limit (Lietuva pažymėta raudonai): studentų amžiaus grupės dalis, dalyvaujanti pirmojoje aukštojo mokslo pakopoje – Europos perspektyva.

Galbūt atkreipsite dėmesį į tai, kad buvusio sovietinio bloko šalys yra labiau kamuojamos tos pačios bėdos (Bulgarija, Slovėnija krenta į akį, kaip ir gana išimtinė Vengrija, rodanti priešingą tendenciją). Tačiau net ir išskaidžius duomenis į senąsias Vakarų demokratijas ir buvusį Sovietinį bloką, Lietuva rodo išskirtinę pažangą:

studentų amžiaus grupės dalis, dalyvaujanti pirmojoje aukštojo mokslo pakopoje – senosios Europos demokratijos ir buvęs sovietinis blokas.

Galime mėginti išsisukinėti, kaltinant emigraciją ar netikslius statistinius duomenis, bet tendencija yra aiški: Lietuvoje aukštojo mokslo devalvacija įvyko faktiškai per dešimtmetį. Kaip ir visuomet, moneta turi dvi puses. Viena – jau minėtas diplomų masiškumo įspūdis, kuris šaltam kalkuliuojančiam protui kiek nublanksta prieš ekonominį spaudimą tėvams ir ekonominį spaudimą valstybės biudžetui. Yra ir gražioji pusė, paprastai apdainuojama politikų lūpomis: aukštasis mokslas darosi vis prieinamesnis, Lietuvos visuomenės išsilavinimo rodmenys yra neabejotinai įspūdingi, tai padeda kurti konkurencingą verslo aplinką.

Tačiau tuo pačiu viešojoje erdvėje yra dvejojama dėl aukštojo mokslo būtinumo visiems. Ši dvejonė, žinoma, yra antikonstituciška, tačiau reikia turėti omenyje, kad ketveri metai universitete kažkuriuo momentu devalvuos taip smarkiai, kad juos aukoti vardan menko konkurencinio pranašumo bus tiesiog neprotinga. Taip, kol kas turime atsargos – magistro studijas (jose mokosi apie 20% bakalauro studentų kiekio), tačiau ar tikrai darbams, kuriems šie žmonės bus samdomi, reikia būti parašius darbą, „kuriame atsiskleidžia magistranto mokslinio darbo įgūdžiai“?[3]

Esu tikras, jog dalis su manimi išties sutiksite, kad įgijus tokią kvalifikaciją dirbti asistente yra šiek tiek nejauku. Darbdaviai tikisi ištikimo darbuotojo, bet darbuotojas tikisi padoraus atlyginimo, o darbdavys negali jo mokėti, nes dėl magistro studijų geresnio rezultato negauna, tad visi lieka nepatenkinti. Išvada? Magistro studijomis remtis tikintis ištaisyti devalvacijos problemą nevertėtų. Beje, aukštojo mokslo reforma – taip pat. Net jei jus gali apgauti tas nedidelis  nuolydis paskutinėje grafiko atkarpoje, patikinu jus: entuziazmas aukštąjam mokslui neblėsta:

nors 2009 metų šoktelėjimas yra akivaizdus ekonominės krizės padarinys, bendra tendencija yra teigiama.

Turbūt turėčiau pasiūlyti kokią nors išeitį, sykį niekas apie tai nekalba (ir po šio straipsnio paskelbimo taip pat nekalbės)? Į galvą šauna tam tikri darbo ir mokymosi kultūros dalykai. Tol, kol gyvuos šis „aukštasis mokslas visiems“ haipas, didesnių pokyčių laukti turbūt nereikėtų. O neblės jis tol, kol vidurinės mokyklos ir gimnazijos ruoš būsimus universitetų ir kolegijų studentus, o ne pilnaverčius valstybės piliečius. Moksleiviui pradėti dirbti turbūt trukdo ir darbo kultūra, tėvų ir darbdavių požiūris[4]. Tačiau tokius dalykus sunku apčiuopti, todėl sunku ir pakeisti.

Antra vertus, galime pažvelgti radikaliau. Konstitucinė teisė į nemokamą aukštąjį išsilavinimą, kuomet interpretuojama plačiai (žodis „geriausieji“), bijau, daro žalą darbo rinkai ir iškreipia aukštojo mokslo vertę, bandydama primesti jam profesinės mokyklos užduotis. Aukštojo mokslo reforma kol kas neturėjo nei menkiausios įtakos kolegijų ir universitetų santykiui. Viena vertus, galbūt kolegijų rinka galėtų sumažinti įtampą, tačiau kolegijos vis dar kovoja su stigma, kuri yra prieš tai minėto haipo dalis. Griežtesnis nemokamo mokslo geriausiems apribojimas turbūt akivaizdžiausiai sumažintų nebūtinų bakalauro diplomų skaičių, tačiau tam reikia, kad universitetai galėtų patys reguliuoti savo paslaugų įkainius (geresnės paslaugos paprastai kainuoja daugiau). Kad negalėtų jais piktnaudžiauti, studentams turi būti atidaryta pasaulinė aukštojo mokslo rinka.

studentų skaičius universitetuose ir kolegijose. Šaltinis: MOSTA

Deja, aukštojo mokslo reforma tik dar kartą perdalina pinigus tarp tų pačių universitetų, o „išorinis“ vertinimas yra paliekamas biudžetininkams, kurie, savo ruožtu, tėra įrankis ministerijos rankose, patvirtinantis tai, ką ministerija nori su universitetais padaryti. Nes Konstitucinis teismas kol kas dar neleidžia politikams savivaliauti. Bet apie tai kitą kartą.


[1] Prieš keliaujant toliau, turiu pateikti disclaimerį (nes kartais skaitytojai nevisai teisingai mane supranta): nors ir retsykiais griežtokos, mano pastabos dėl nepavykusios aukštojo mokslo reformos ir aukštojo mokslo padėties Lietuvoje nėra ataka prieš Liberalų Sąjūdį, Gintarą Steponavičių asmeniškai, ar praėjusios kadencijos poziciją. Tai nėra ir kitaip angažuotos pozicijos išsakymas. Net jei išsakoma asmeninė nuomonė atrodo kaip puolimas prieš asmenį, ji yra formuojama tik viešų asmens pasisakymų ar dalyvavimo politinėje veikloje, tad ir traktuotina kaip pasisakymas apie viešą, o ne privatų asmenį. Tai galioja visai šiame tinklaraštyje išsakomai kritikai. Asmeniškai iš žmonių paprastai dergiuosi socialiniuose tinkluose ir juose nevisuomet. Bet, esu tikras, sudaužytų širdžių klubo tai nepaguos.

[4] Beje, jei nusprendėte, kad kokiu nors būdu mėginu atleisti universitetus nuo atsakomybės ruošti gerus specialistus, ar ginu aukšųjų mokyklų esteblišmentą, klystate. Apie mano supratimu reikalingą reformą universitetuose esu rašęs ne kartą. Šįkart tiesiog kalbu apie force majeure, aukštojo mokslo diplomo devalvaciją.