Žymės

, ,

Ar žinojote, kad Olandija yra stambiausia lengvatinio apmokestinimo zona? Aš pats tai kątik sužinojau iš Andriaus Matuliausko straipsnio „Investicijų tranzitas“ šio mėnesio IQ. Idėja yra pati paprasčiausia įmanoma: sumažini mokesčius – padidini pinigų srautus per valstybę. Kas girdėt apie Seišelių salas?.. Suprantat, kur lenkiu?.. „Liberalas“, paniekinamai sušnypš dešinieji.

Ir bus teisūs savo paniekoje. Lietuvai dar toloka iki apmąstyto liberalizmo taikymo. Todėl idėja (kurią pasigavau libertarų rateliuose ir modifikavęs pristatau Jums) yra dar paprastesnė ir lengviau sutariama. Tereikia paimti įprastą libertarišką idėją, kad „valstybė turi daryti mažiau“ ir pakreipti Lietuvos realijoms: „valstybė turi nedaryti to, kas yra neveiksminga, nelogiška ir ko valstybė daryti nesugeba“.

Taip, galėtume iki nukritimo ginčytis, ar tam tikri projektai yra logiški (SGD terminalas ir VAE ateina į galvą) ir apie juos galime vesti atskiras temas, tačiau nederėtų pamiršti, kad tai taip pat ir politiniai projektai. Tačiau galime sutikti (tikiuosi), kad valstybei derėtų pasirinkti vieną iš dviejų: arba atominę energetiką, arba saulės ir vėjo energijos subsidijas.

Tačiau galime net ir nelįsti į energetiką. Tebūnie dorojimasis su geopolitiniais ir klimato kaitos iššūkiais valstybės domėjimosi sritis. Galime prirankioti kur kas beviltiškesnių (ir brangiau kainuojančių) dalykų. Pavyzdžiui, SoDra. Ši institucija įkūnija visus dalykus; dalis SoDros paslaugų yra neveiksmingos (beveik visos socialinės programos), dalies valstybė tiesiog nesugeba vykdyti (beveik visos administracinės funkcijos), o didesnė dalis yra tiesiog nelogiška (visa kita).

Gerai, jei ir tai per baisu (nes gali vesti link draudimo ir sveikatos apsaugos sektorių nuvalstybinimo), galime apsiriboti tikrai nelogiškais dalykais. Pavyzdžiui, stadionų statyba. Sporto federacijomis. Aukštuoju mokslu (tiesa, čia Konstitucija turi ką pasakyti). Susirūpinimu ūkininkų derliais. Eurovizija. Tautos istorinės atminties taryba (apie ją taipogi kurį kitą kartą). Šimtais kitų tarybų, kurios nieko neveikia.

Tokia kalba – kalba apie valstybės galių ribas – paprastai iššaukia reakciją, susijusią su „laukinio kapitalizmo“ ir „anarchijos“ paminėjimu. Nejuokinkit. Kalba apie dalykus, kurių valstybė turėtų nedaryti, turėtų prasidėti nuo akivaizdžių dalykų, kurie, savo ruožtu, neperžengtų ideologinių ribų (jei manysime, kad visas politines kryptis ir ideologijas vienija sveikas racionalus protas).

Taip, diskusija apie tam tikrus principinius piliečių tarpusavio sutarties dalykus – kartą jau vyko. Tačiau tuomet, nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, tokiai diskusijai nebuvo skirta pakankamai dėmesio ir pakankamai laiko – dėl objektyvių, politinių, priežasčių. Šiandien, kita vertus, toks pokalbis galėtų prasidėti netrukdomas. Netikiu, kad ateinančius 4 metus kas nors galės būti įgyvendinta, bet teorinį pagrindą galime sėkmingai pasidėti.

O po to, kuomet jau nusikratysime visiškai nereikalingų valstybės galūnių, galėsime pradėti kalbėti apie konkrečias ideologijas.