Žymės

, , , ,

Sveiki, seniai nesimatėm. Per tą laiką išaugo noras kažką pasakyti, nors nesubrendo tas sakinys, kuris sudaro tinklaraščio įrašo pagrindą. Pripažinsiu, dar nesu visai tikras, kaip baigsis šis rašinys, nes galvoje kratinys minčių. Tad pradėjau nuo pavadinimo.

Tarp blowjobo ir neapykantos – tokia lokalizacija šiandieninėje lietuviškoje interneto informacinėje erdvėje neegzistuoja. Ten būti negali, nes tokios vietos tiesiog nėra. Jei mėginsi ten būti, negebėsi apibūdinti savo pozicijos, nes jokia koordinačių plokštuma čia nesiekia. Tinklelio gijos nesunumeruotos. Šiandien informacinėje erdvėje yra tik dvi pozicijos, kurias bet kuriuo klausimu gali turėti: arba kažką taip mėgsti, kad faktiškai springsti tuo jų gėriu, arba visiškai nekenti ir negali pakęsti. Visais kitais atvejais net nesikišk į pokalbį.

Dvipartinė nuomonių sistema yra patrauklus modelis, nereikalaujantis daug galvoti, leidžiantis greitai susivokti, kuriuos komentarus laikinti, kuriuos pliusinti, o kurių ne. Greito informacijos maitinimosi įstaigos – socialiniai tinklai – automatiškai atsisijoja per didelius informacijos kiekius, per sudėtingas pozicijas. Tad turi glaustai išsakyti aiškų už arba prieš, kad galėtum būti saugiai ir neskausmingai priskirtas vieniems ar kitiems. Nes nėra jokios trečios pozicijos.

Taip, vėl galime grįžtis į trumpėjantį dėmesio fokusą, kylantį iš informacinės bangos, kaip teisingai šio mėnesio „Verslo klasėje“ pastebėjo Aurelijus Katkevičius, reikalaujantį augintis žiaunas ir pelekus, užuot ieškojus saugaus užutėkio nuo informacijos tvano. Negaliu niekaip paneigti šios greitėjančio laiko paradigmoje akivaizdžios sąsajos. Tačiau taip pat negaliu nepastebėti tam tikrų ideologijų, kurios į šitokią dichotomiją persikėlė faktiškai nepasikeitusios.

Svarbiausia čia yra senoji Landsbergio – Brazausko dichotomija. Tai yra politinį spektrą ir politinį gyvenimą pastaruosius du dešimtmečius determinuojanti ideologinė jėga. Tokia dichotomija reikalauja iš esmės vieno dalyko – pasirinkti vieną pusę. Visi kiti atributai bus pridėti savaime, jie įeina į bendrą paketą. Pavyzdžiui, gali būti katalikas, sveiko proto žmogus, trokštantis vakarietiškų vertybių. Arba komunistas, ateistas, prorusiškas šmikis, parsidavęs (bent jau moraliai) Rusijai. Niekaip kitaip vertybės nesigrupuoja.

Grubi ir buka savo-svetimo skirtis, juodai balta pasaulio vizija, yra būdinga ideologinei dogmai. Kaip ir kiekvienos dogmos atveju, patogi vartoti ir perduoti, paprastame paketėlyje supakuota visą pasaulį aiškinanti sistema imponuoja šiuolaikiniam žmogui, kuriam ilgesnis straipsnis delfyje jau yra per ilgas. Nes griežtoje sistemoje labai trumpas žodis gali reikšti labai daug – pasakai „komunistas“, o visi kiti anketos duomenys užpildomi automatiškai.

Savaime suprantama, toks informacijos perdavimo būdas neskatina mąstyti. Kandidatams gerai – jiems reikia ne mąstančių, o lojalių rinkėjų. Toks, ko gero, tas žaidimas politikoje. Vos pasibaigus rinkimams, pavyzdžiui, liberalai jau gauna velnių, kam susidėjo, o ne aktyviai susipriešino su konservatoriais. Tačiau jau anksčiau esu sakęs, kad  mano supratimu, sąmoningi, mąstantys rinkėjai yra būtina politinės kultūros augimo sąlyga. Todėl, priešingai nei kandidatams, man toks mąstymo ir bendravimo būdas netinka.

Aš vis dar noriu, kad žmonės, užimdami vieną ar kitą poziciją, mokėtų ją pagrįsti. Kad ją užimtų apmąstę ją iš kuo daugiau pusių. Kad politikams neliktų daug vietos bullshitinti rinkėjus. Tai klasikinė liberalo pozicija. Tačiau jai vietos šiandien nėra, kaip minėjau pradžioje. Turbūt reikėtų labai intensyviai paieškoti daugiau kartėlio, siuto, nuodingo šnypštimo sulaukiančių straipsnių, kaip tų, kurių autorius – Leonidas Donskis. Nepriklausomai nuo to, ką ir apie ką jis parašo. Arba daugiau Lindos Lovelace vertų giliagerklių, kaip po konservatyviųjų ruporų straipsniais. Nepaisant to, kad kai kurie kartais yra tokio neįtikėtino durnumo, kad belieka mirksėti ir purtyti galvą be žado.

Tais atvejais, kuomet grandas nebeturi kur dėtis (o taip nutinka labai retai, nes prieštaraudamas iškart užsipildai ir grafą „eretikas“ „nepatikimas“), užimta neįtikėtino durnumo pozicija gali būti labai lengvai nusimetama, kaip patikliems (žemesnės prabos) internautams spęsti spąstai. Kaip du pirštus – tiesiog pasakyk, kad trolini. Kaip Ulevičius. Pamenu, buvo tokia animacinio serialo „South Park“ serija, kurioje knygyno ant ratų pardavėjas mokė pareigūną Barbrady skaityti. Dulkindamas vištas. Galų gale jo pasiteisinimas buvo panašus: aš pasiekiau savo tikslą, išmokiau pareigūną skaityti!

Nepatinka man žmonių bukinimas, pratinimas nemąstyti. Tai tikrai atsilieps visuomenės sveikatai. Ilgainiui. Tačiau turiu ir sutikti, kad didžioji dalis pasaulio sampratos dogmatizavimą skatinančių žmonių… kaip čia švelniai pasakius. Na nepretenduoja jie į intelektualus. Patys jie tai supranta.

Kartais, man regis, tai yra toks gilus kompleksas, kad žmonės savo tinklaraščiuose prie savo vardo ir pavardės prideda santrumpą „Dr.“. Tad turbūt būtų kiek neteisinga reikalauti iš jų skatinti skaitytojus daryti tai, ko pačios viešos personos nėra pratusios daryti.

Ar tai tėra lietuviškos informacinės erdvės norma tapusi internetinio argumento metodika, ar nuoširdus tikėjimas, kad esi nepažeidžiamai teisus, didelio skirtumo neįžiūriu (nors kartais norėčiau įžiūrėti). Teneapgauna trolinimo įsiveisimas internetuose, suteikiantis įsivaizduojamą išeitį iš bet kokios padėties. Jei sugebi nejausti gėdos, teigdamas, jog „būtent tiek nesąmonių prirašyti ir norėjau“, niekas nekeičia fakto, kad tik ką dulkinai vištas.