Žymės

, , ,

cinizmas savo žodynine reikšme glaudžiai siejasi su moralinėmis visuomenės normomis, tad še jums nuotrauka, kuri dalies jūsų moralės sampratą paklibins, esu tikras. Savo labui pratinkitės prie cinizmo, tik tiek tenoriu pasakyti. [pričiupau iš čia, photo by Peter Lindbergh]

Cinizmo apibrėžimas žodyne yra ganėtinai nykus, todėl nenuostabu, kad retas kas cinizmą iškelia kaip sektiną pavyzdį ar kelrodį, tačiau aš norėčiau pamėginti.

cinìzmas […] niekinama pažiūra į visų pripažintas padorumo taisykles, begėdiškumas, vulgarus atvirumas […] [lkz.lt].

Pažodžiui suprastas cinizmas socialiniam žmogaus gerbūviui tegali pasiūlyti neenergingą paaugliško maišto imitaciją, ar neišradingo, dar blogiau, suvaidinto ekscentriškumo priepuolius. Net aš nemėginčiau propaguoti tokių dalykų. Galima ir kita cinizmo variacija. Cinizmas, besisiejantis su žodynu taip, kaip šio straipsnio iliustracija siejasi su žodžiu „vulgaru“.

Tiesa, nekalbu ir apie akivaizdų dvigubų standartų taikymą skelbiamoms bei įgyvendinamoms idėjinėms nuostatoms, moralinę poziciją, kurią kai kada girdime pavadinant cinizmu. Kitaip tariant, kalbu ne apie tai, kuo gyvena mūsų anarchistai ir patriotai. Kaltinimas šia cinizmo rūšimi yra dažnas paskalų lygyje, tad, jei tikėčiau visais mane pasiekiančiais gandais, viešų žmonių be nuodėmės neliktų visiškai.

Kalbu apie subtilesnį, klausant visaapimantį, o kalbant – tikslų cinizmą. Cinizmą, kuris padėtų ne tik išvengti stipriausiųjų moralinių traumų ir euforiškų skrydžių, bet, ir leistų blaiviau pažvelgti, galbūt tuoj pat nuraminant ar padrąsinant, į cinizmu neapsišarvavusius. Šiek tiek atbukinantį beribį šių dienų emocinį jautrumą ir gailestį viso pasaulio gyviems padarams, apribojantį jį artimiausiais šešiais šimtais paukščio skrydžio kilometrų.

Leistų su gailesčiu ir užuojauta pažvelgti į tokias iniciatyvas, kaip lenkų @GermanNaziCamps, kampaniją, kovojančią prieš lygioje vietoje skandalingą laikas nuo laiko išsprūstančią frazę „Polish death camps“. Taip, lygiai taip pat užjaučiant tautos istorijos grynumo ieškančius peztelėjusius pensininkus, rašančius „Lenkų skriaudų lietuviams istoriją“.

Siūlau tokį cinizmą, kuris neleistų įsisukti romantiškoje savimeilės karuselėje ir tuoj nušokus vaikščioti it apgirtusiam, trankantis į aplinkinius kietus objektus, kaip neretai nutinka Artūrui Račui. Padėtų pamatyti humorą nepagydomai teisiuose Algio Ramanausko pasisakymuose, bei daugialypę situacinę ironiją Protingo Chamo saviraiškoje.

Kodėl mums reikia cinizmo, kad ir kokio subtilaus, klausite? Kodėl jums jį siūlau? Siūlau ne tik dėl to, kad į valstybės įstatymų leidžiamąjį organą išsirinkome pusiau kompetentingų teismus vilkinančių verslininkų ir teisėjų ar moraliai pasenusių politikų su precizišku nuliu naujų ar naudingų idėjų.

Ne tik dėl to, kad kątik išgyvenome didžiausią gėrio ir blogio politinę kampaniją, kaip pastebėjo Andrius Užkalnis, nuo 1992–ųjų, todėl mums reikėtų kuo greičiau atsikratyti partinės euforijos ir ją sekusios gilios nuoskaudos po rinkimų, kurių baigtį rodžiusios tendencijos buvo žinomos prieš dvejus metus.

Pasikaustyti cinizmu siūlau, nes jis paprastai padeda refleksijai, o politinės refleksijos mums reikės. Dar niekada nevaldė tokia kontrastinga vyriausybė, vienus darbus atlikusi taip puikiai, o kituose susimovusi taip apgailėtinai. Turėsime progą tai apmąstyti, mat laiko tam turėsime per akis. Nes per artimiausius ketverius metus galime laukti vieno iš dviejų dalykų.

Mano nuojauta pagrįstas spėjimas būtų toks: arba stagnuosime senuoju, partinės nomenklatūros metų metus tobulintu „viskas nuolatos yra vykdoma“ ritmu, arba judėsime tik jau pradėtų energetikos projektų baruose. Visas absurdas ir nesąmonės bus tokios akivaizdžios, kad visi anekdotai bus surašyti jau laikraščių antraštėse.

Tad apsišarvuokite cinizmu, jis jums padės produktyviau išnaudoti ateinantį visuomeninį, politinį ir socialinį letargo miegą. „Kaip galiu tapti labiau indiferentiškas, kuomet viskas taip blogai?“, paklausite Jūs? Nebūčiau kas esu, jei neatsakyčiau į šį jūsų klausimą. Atsakyti, beje, labai nesunku, nes žinau tikslų receptą.

Pirma, turite apsidairyti aplink ir išsiaiškinti, kokia problema jus kamuoja. Didelės sąskaitos? Užveskite namų buhalterijos knygą ir paskaičiuokite, kiek galite sutaupyti. Antsvoris? Nusipirkite treningus, batelius, kepurę ir pirštines, išbėkite pabėgioti, juk apie tai jau seniai galvojote.

Daug geriau, jei tai, ką darote dėl savęs, padės ir tiems, kurie seka jūsų pėdomis ar dirba greta. Tikrai kvailai sustatyti stalai ofise, dėl to kolegoms alkūne vis nubraukiate popierius nuo stalo? Perstumdykite stalus taip, kad visiems būtų patogiau. Net neklauskite direktoriaus. Jei jam kils klausimų, galėsite paaiškinti, kas įvyko. Bet kokio kvailo ribojimo jūsų ir kitų, užimančių jūsiškėms identiškas pareigas darbe, pašalinimas tinka.

Baigę šalinti vieną kliūtį, imkitės kitos. Po trečios kliūties, aš Jums pažadu, pajusite, kaip šypseną ima kelti tie, kurie sako, jog „valdžia padarys taip, kad mes visi emigruosim“. Suprasite, kad emigruosime ne visi. Tik tie, kurie nesugebės savo gyvenimo imti tvarkyti savo rankomis. Nes tai padeda suvokti tos mistinės „valdžios“ galios ribas – ir pajusti savosios.

Neišvengiamai į kitų skaudulius ir moralizuojančius dejavimus imsite žiūrėti ciniškai. Teužtruksite mėnesį. Maždaug.