Žymės

, , , , , ,

PRAŽANGA

„Dovanokite, ar Jūs žinote, kas yra sulyginimo požymis?“ Tokį klausimą uždavė didžiuliame kontraversiškame ginče Blogeris Zeppelinus Mykolui Buržujui Kleck. Juokingas klausimas man pasirodė. Diskusija kilo dėl to, kad pastarasis užsiminė, jog svarsto, kaip pats sako, for the lulz, išsiųsti elektroninį laišką į Barkepą dėl kandidato į kandidatus į karaliaus titulą ir sostą, genijaus Tomo Bikelio rinkiminio plakato. Čia jis visame gražume. Visai negražus, nepatinka man į jį žiūrėti, tad atsidarys naujame skirtuke.

Kad galėtumėte peržiūrėti pačią diskusiją, jums reikės facebook’o paskyros ir prenumeruoti Blogerį Zeppelinus. Žinau, kai kuriems tai gali pasirodyti bausmė, bet verta. Nepaisant to, kad Blogeris pradėjo nuo humoro stokos demonstravimo, viskas išvirto į nuostabų kone 150 paklodinių komentarų fleimą. Kaip neretai fleimuose būna, turinio ten tikrai mažai (jei nežinojote, tai sužinosite, kad Mykolas yra šūdas Pavlikas Morozovas – nes ką jau ką, bet stukalinimo požymius ta chebra pažįsta kiaurai), bet pramogos – su kaupu. Pasikalbėkime apie tai.

APIE STUKAČIUS IR STUKALINIMĄ

Prieš keliaudamas prie pagrindinio šio straipsnio patiekalo – žodžio laisvės ir jos ribojimų – nusimesiu kelias nesąmones nuo sąžinės. Bus gana nuobodus citatų komentavimas, tačiau ilgai netruksiu, bear with me. Visų pirma, Blogerio pastaba Mykolui užkliuvo man:

„Beje, iškart matosi, kad kariuomenėje ar kitokiame uždaro tipo vyriškame kolektyve Jūs nebuvote. Ten tokius dalykus labai gerai išaiškina.“

Staiga Mykolas, iš kurio buvo šiepiamasi nuo pat pradžių, tampa „uždaro tipo vyriško kolektyvo“ nariu. Na, prilyginti savo ideologinius priešininkus (visomis prasmėmis) „uždaro tipo vyriškam kolektyvui“ yra kiek daugiau (kokiais 23 cm) nei kvaila. Tai yra tiesiog nesąžininga, kuomet tikimasi supratimo ir pritariančios tylos iš žmogaus, kurio pažiūros yra diametraliai priešingos. Kaip tik sureagavimas neturėtų stebinti.

Taip, reikia pastebėti, kad paaiškinta, kokiu pagrindu šiuos (T. Bikelį ir M. Klecką) žmones vienija ar turėtų vienyti solidarumas, nebuvo. Blogerį ir Mykolą galbūt galėtų vienyti tinklaraštininko garbės kodeksas (nevogti vienas kito straipsnių, pavyzdžiui), bet T. Bikelis? Kas jis toks, kad nusipelno bent gramo savo bendrapiliečių pagarbos? Turbūt dažnas sutiksite, kad reikia gerokai Nėrimi prieš srovę paplaukti, kad užsitarnautum ne tik savo bendraminčių, bet ir oponentų pagarbą. T. Bikelis, tikiu, to niekada nesulauks.

Jei žiūrėsime į tai kaip į ideologijų ar pasaulėžiūrų susidūrimą, turbūt neprieisime prie jokios išvados. Kodėl? Nes vieni mano, kad didelėmis raidėmis rašyti „pederastai“ ant rinkiminio plakato yra gerai, teisinga ir normalu. Kiti mano, kad tai yra kvaila, tamsu ir žema. Aš palaikau pastaruosius, nors suprantu, kad tai buvo čiotkas prikolas. Lygiai kaip suprantu, kad sakyti tostą „nu…“ yra čiotkas prikolas, tik aš tą filmą per daug švenčių per daug kartų mačiau, kad iš to prikolo juokčiausi.

Va, regis ramiau. Nesuprantu, kodėl tie, ant kurių vertybių jūs padėję, turėtų jus laikyti savais. Just saying.

ŽODŽIO LAISVĖ IR JOS RIBOJIMAI

Iš visos tos diskusijos, atsijojant etinius skirtumus, man pavyko distiliuoti labai įdomią poziciją. Blogerio Zeppelinuso teigimu, normalūs veiksmai nepasitenkinimo atveju būtų kreipimasis į teisėsaugos institucijas, policiją ir teismus, kad šie nuspręstų, kas yra negerai su šiuo plakatu. Nes kitaip tai yra nešvarus, „neteisinis“ būdas, dūris į nugarą, kėsinimasis, Sauliaus B žodžiais, „atimti iš žmogaus duoną“ – diskriminaciniais motyvais, taip vykdant pasikėsinimą į jo žodžio ir nuomonės laisvę. Kas svarbiausia, tai yra labai neliberalu. „Šiaip jau klasikiniai liberalai aiškino, kad yra pasiryžę mirti, kad jų oponentas turėtų teisę išsakyti savo pažiūras, kurioms jie nepritaria. Dabartiniai, kiek matau, pavirto dvasios ubagais?“ Mykolas į tai atsakė, kad klausimas jei spręsis, tai spręsis darbovietėje, tos pačios teisės ribose, tad nieko „neteisiško“ čia nėra.

Man visa tai, žinoma, susidėliojo kiek kitaip ir idant tai galėčiau jums, brangieji, išaiškinti, ką turiu galvoje, turėsiu žingtelti kiek atgal. Papasakoti apie žodžio laisvę.

Kiek save laikau liberalu, taip pat galėčiau pasakyti, kad laikau save ir žmogumi, kuris JAV būtų pavadintas first ammendment absolutist. Laikausi pozicijos, kad žodžio laisvė, kokie siaubingi dalykai bebūtų sakomi, yra svarbesnė, nei bet kurio atskiro žmogaus įžeisti jausmai (žmogus labai įžeidus gyvūnas) ar panašus jausmingas briedas. Kol yra „off“ mygtukas, puslapio užvertimo galimybė, „x“ lango kampe, neužrakintas išėjimas, užuot piktinęsi, žmonės turėtų pasinaudoti ta galimybe. Visais atvejais.

Kaip ir su daugeliu svarbių dalykų, išdėstyti argumentus „už“ absoliučią žodžio laisvę yra pakankamai nesunku. Tai daug poetiškiau, nei aš kada galėsiu, straipsnio gale pridėtame video išdėsto Christopheris Hitchensas, tačiau angliškai nesuprantantiems (ir neturintiems laiko žiūrėti visą video), referuosiu:

  • Nėra žmogaus, kuris žinotų iš anksto, kaip sutikti bus jo skaitomi žodžiai ir kokią žalą ar naudą jie atneš. Teigiantys žiną akiplėšiškai meluoja, nes tai yra nepažinu.
  • Dėl šios priežasties „geras“ ar „tikslus cenzorius“ yra neįmanomos, neegzistuojančios pareigos. Tenedrįsta niekas man sakyti, kas mane įskaudins, o kas patiks, tai nuspręsiu aš pats, tikiu, tai nuspręs ir kiti suaugę žmonės.
  • Mažumos balsas visuomet turi būti išgirstas. Kuo marginalesnis jis yra, tuo labiau saugoma jo galimybė būti išgirstam turi būti. Neretai tai yra labai nemalonus procesas, tačiau…
  • …tik tokiu būdu kultūra neužsistovi vietoje, tik tokiu būdu esame patys priverčiami mąstyti apie tai, ką manomės žiną, tik tokiu būdu (tarp nemenkos dalies šlamšto) išgirstami genialūs atradimai ir naujos įžvalgos. Įsitikinimas bendro sutarimo teisybe yra tiesus kelias į dogmatizmą ir stagnaciją.

Jei jums atrodo, kad prieš tai buvęs poskyris nedera su šiomis nuostatomis, vadinasi, pasidavėte labai dažnai klaidai, daromai suprantant ar pateikiant žodžio laisvės koncepciją. Būtent šis nesupratimas ir sumeta žodžio laisvės gynėjus su neretai itin nemalonia kompanija į vieną barikadų pusę.

Nepritarimas bet kokiai cenzūros formai nereiškia, kad kiekvienas individas netenka savo teisės reaguoti į tai, kas yra sakoma. Jei jau esi toks drąsus ir savo mintis dėstai viešai, turi būti pasiruošęs bet kokiam atsakui (kuris bus teisiamas kaip adekvatus ar neadekvatus nepriklausomai nuo tavo laisvės pasisakyti). Tavo saviraiškos laisvė negali žeisti kitų saviraiškos laisvės. Tavo žodžiai nėra svarbesni už kažkieno kito žodžius, tavo žodžiai neriboja kažkieno kito nei žodžių, nei veiksmų laisvės. Žodžio laisvės užtikrinimas nereiškia, kad tavo naudai kažkas kitas bus cenzūruojamas ar ribojami jo veiksmai, jei jie neprasilenkia su teise. Kitaip tariant, žodžio laisvė nereiškia atsakomybės už savo žodžius nebuvimo. Jei važiuoji ant kažko kito, skųstis, kad tave skriaudžia, nes tu kažką pasakei, gausi tik kažkam pažeidus įstatymą.

Šiandien tokią abipusę laisvę – sakyti ar veikti ir į tai reaguoti – yra labai paprasta užtikrinti – priėjimas prie interneto yra užtektina sąlyga, kad žmogaus laisvė reikštis būtų užtikrinta. Jei viešoji erdvė yra senas cenzorių taikinys, internetas to išvengė (ne be nemenkų internautų pastangų). Apie viešosios erdvės cenzūrą esate girdėję jau ne kartą. Ryškiausias šiandien veikiantis pavyzdys yra nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymas. Aš jį visuomet trumpinu iki „cenzūros įstatymo“. Jis remiasi pagrindine visų šiuolaikinių cenzorių pastato karkaso dalimi – vaikais. Dėl nepilnamečių visa likusi visuomenė privalo atsisakyti matyti dalies informacijos. Aš asmeniškai manau, kad tai yra tėvų reikalas. Bet blogerio balsas į dangų neina, žinia.

Tiesa, kaip ir liberalizmas, žodžio laisvė turi tam tikrų ribojimų (kuriems mažų mažiausiai nepakenktų konkretesnės apibrėžtys, nors tų ribojimų, mano nuomone, nereikia): šmeižtas, garbės ir orumo įžeidimas, neapykantos skleidimas ir panašūs dalykai. Šiandien tokie dalykai gali baigtis bauda ir, pavyzdžiui, nešiojamojo kompiuterio konfiskavimu. ACTA, pavyzdžiui, norėjo tai perkelti į visai naują lygą. Tai yra tai, ką pavadinčiau moderniąja cenzūros forma. Kaip darosi aišku, pagrindinis ir vienintelis cenzorius savo pačios paskyrimu šiandienos pasaulyje yra valstybė. O valstybė, kaip žinia, liberalioje (ir žodžio laisvės) ideologijoje yra vienas iš natūralių individo priešų, nors ir būtinas ekosistemos dalyvis. Todėl valstybės galios yra tai, piktnaudžiavimo kuo reikėtų labiausiai bijoti ir saugotis.

KĄ AŠ TURIU GALVOJE (IŠEINŽANGA)

Tad yra įgimtai piktavališka liberalui kreiptis į valstybės institucijas tuomet, kuomet teisė pažeista nebuvo. Ar tai būtų Blogerio siūlytos VRK ar policija, ar teismas. Pastarosios institucijos turi galimybę išties cenzūruoti žmogų (uždarydamos jį į kalėjimą – o bent jau iš Lukiškių, kaip teko G+ bendruomenės nariams įsitikinti, lengvai plakatais skaitmeninėje erdvėje nepasidalinsi), tad tai turėtų būti gerai pamatuotas veiksmas. Ne tik dėl to, kad rizikuojama atimti iš žmogaus vieną svarbiausių jo laisvių, bet ir tam, kad valstybės aparatas negalėtų panaudoti  tokių veiksmų statistikos cenzūrą įteisinantiems įstatymams palaikyti.

Ko gero dažnam aišku, kad T. Bikelis niekada nepateiks mums revoliucingų įžvalgų bei nesužibės nuostabia poezija ar moksliniais atradimais. Tačiau principas yra svarbus. Todėl ne į teismą, o į darbdavį kreiptis pasirinkimas yra, sakyčiau, giliai liberalus. Laisvoje visuomenėje nėra fair game sampratos, ypač, kaip minėjau, ten, kur nėra ir negali būti kažkokių bičiulysčių ar grupės solidarumo. Žinoma vieša darbdavio pozicija pederastų klausimu netgi paverčia tai labai įdomia užklausa. Kaip gi ji reaguoja į tokius savo priklausomybę darbo kolektyvui atvirai deklaruojančių asmenų viešus veiksmus?..

Bet kuriuo atveju, Blogerio pasiūlytas sprendimas pasitelkti valstybės galios struktūras yra (o tai ir nestebina) gerokai autoritariškesnis. Žinoma, kad mūsų naciukai ir fašiukai (prašau, neįsižeiskite, čia mažybiškai aš taip, švelniai) nelaukė tokio ėjimo – į įstatymo formaliai nepažeidžiančius žodžius reaguoti įstatymo formaliai nepažeidžiančiais veiksmais. Tad susirūpinimas suprantamas. Mano indėlis į visa tai tebūtų toks: klaida buvo padaryta jau prieš du žingsnius. Prieš tikintis ateityje gintis žodžio laisve, visuomet derėtų gerai pagalvoti apie tai, ką ketinama pasakyti ir kokios pasekmės to gali būti. Čia slypi laisvos visuomenės žavesys – kaip dauguma iš pažiūros paprastų, o taikyme gana sudėtingų idėjų, žodžio laisvė sukuria save reguliuojančią sistemą, kurioje žmonės galvoja apie tai, ką sako. Argi ne puiku?