Žymės

, , , , , , , ,

ĮŽANGA

Visi girdėjome apie Romeo Castellucci spektaklį, tikinčiųjų jausmus, bei apie Algimantą Čekuolį ir VAE. Tai nūdienos aktualijos. Susijusios aktualijos. Bruno Latour’as savo esė „Mes niekada nebuvome modernūs“[1] rašė labai tiksliai: „pats mažiausias AIDS virusas nuo sekso jus veda prie pasąmonės, Afrikos, ląstelių kultūrų, DNR, San Francisko link […]. Tereikia paspausti paprasčiausią aerozolio mygtuką, ir prasideda kelionė į Antraktį, iš ten – į Kalifornijos universitetą Irvine, prie Liono gamyklų konvejerių, inertinių dujų chemijos, o toliau galbūt į JTO […]“.

Viskas yra susiję. Esu sakęs jau anksčiau, bet pasikartosiu: laikraščių skiltys – „Naujienos“, „Politika“, „Pramogos“, „Verslas“, „Mokslas“, „5 puslapis“ – nėra pasaulio skiltys, nors šiandieninio vakariečio pasaulėvaizdžiui laikraščiai galimai padarė didelę įtaką.

Tad istorijos yra susijusios. Viena vertus, tai yra susiję su oksimoronu „žurnalisto etika“. Per tai šios dvi istorijos atskleidžia nuostabų dvigubą standartą ir absoliučią kažkokių žurnalistų profsajūznikų surašyto popiergalio bejėgystę. Apie tai rašau ne pirmas – Andrius Užkalnis apie tai jau pasisakė (gana taikliai), sulaukdamas savo amžinojo priešo Artūro Račo atsako. Tad iš pradžių pradėkime nuo to, kaip normos, ir įstatymai (ar jų priedai) tampa nebeveiksnūs, ir nebeaktualūs. Paskui pakalbėsime apie tai, ką daryti, kai normos ir įstatymai (ar jų priedai) tampa nebeveiksnūs.

PROBLEMOS SU BŪSIMUOJU LAIKU IR ETIKOS KODEKSAI

„Pasirodžius informacijai, kad tarptautiniame teatrų festivalyje „Sirenos“ bus parodytas Romeo Castellucci spektaklis „On The Concept Of The Face, Regarding The Son Of God“, kuriame išmatomis drabstomas Kristaus veidas, […]“ lrytas.lt

„Gandai tvirtinasi. Kristaus veidas bus drabstomas. Šiomis dienomis Lietuvos Respublikos transliuotojas (LRT), anonsuodamas festivalį, jau net parodė, kaip tai daroma. […]“ respublika.lt

Aš visada mėgstu dalykus, kurie atsitiks. Kai žinau, kas tiksliai atsitiks. Šūdai. Granatos. Koks skirtumas. Bus. Visų pirma reikia pasakyti, kad apie R. Castellucci spektaklį buvo rašoma dar vasaros pradžioje, kaip ir apie išmatas, su atsiliepimais iš užsienio[2]. Tad mitas yra grynų gryniausia importo prekė. Bet potencijos nestokojanti importo prekė, tad viskas gerai… Būtų, jei žurnalistų etikos kodeksas, linksniuote linksniuojamas kalbant apie VAE, būtų pakeltas ir šiuo atveju. Ar jis ką nors sako apie sisteminį nesąmonių rašymą?..

Yra toks dalykas kaip „gido pažymėjimas“. Jis yra sugalvotas nežinia kam. Ne, jis neužtikrina gido paslaugų kokybės. Nei kalbų, nei istorijos mokėjimo, nei gebėjimo gyvai ir įdomiai pasakoti. Ne, neužtikrina ir sumokamų mokesčių į valstybės biudžetą. Šis pažymėjimas yra tik dar vienos baimės, kad kažkas vyks ne taip, kaip liepta, padarinys. Bijoma, kad lenkai atvažiuos ir lenkams pasakos, koks Vilnius yra istorinis lenkų miestas. Tarsi nuo to pasikeis faktas, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė.

Tokia pat nesąmonė yra ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kažkoks paniškas mėginimas sukurti unifikuotą etikos sampratą. Nežinau, kas tai sugalvojo, o jei sužinočiau, rodyčiau pirštu ir juokčiausi, Dainiau Radzevičiau ir co., nes tai yra durna. Akivaizdžiai matosi, etikos kodeksai, kaip ir gido pažymėjimai, neužtikrina nieko, o jų gynėjams telieka sakyti, kad „jeigu ne etikos kodeksas, visi rašytų dar baisiau“. Dar baisiau. Už komsomolkę ir respubliką. Jūs ką, tyčiojatės?

Kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad neparodyto festivalio kadrų LRT negali rodyti. Kad parodysimame spektaklyje niekas nevyksta esamuoju laiku. Kad nereikėtų skleisti kliedesių, kad nereikėtų spausdinti melo, kad, galbūt, nereikėtų viešai moralizuoti apie dalykus, kurių nėra. Bet rašo. Spausdina. Štai tiek naudos iš etikos kodeksų. Jokios. Šnipštas. Jei įstatymas yra durnesnis už durnumą, jei įstatymas neveikia, nes neaišku, ką jis turėtų veikti, užuot jo laikęsi kai mums kas nors nepatinka, gal geriau iškelkime klausimą, kas jį sugalvojo (žr. tolesnės nuorodos pabaigą)? Kad galėtume visi draugiškai sudeginti tą žmogų prie kuolo? Leiskite, pacituosiu:

„75 straipsnis.
Šis kodeksas nedraudžia visuomenės informavimo veikloje vadovautis kitais profesinės etikos ir veiklos kodeksais (ypatingai viešosios informacijos rengėjo vidaus etikos kodeksais), kuriuose gali būti nustatyti detalesni ir griežtesni įsipareigojimai.
Tuo atveju, kai kituose kodeksuose nustatytos profesinės etikos normos prieštarauja šiam kodeksui, taikomos šio etikos kodekso nuostatos.“ lrvs.lt

Galima drausti tiek ir daugiau. Mažiau negalima. Drausti. Drausti. Drausti. Nes negalima. Turėti ir skelbti savo politinių pažiūrų. Dalyvauti projektuose, kuriais tiki (nes jie nehumanitariniai). Nes tu žurnalistas. Negali panaudoti savo įvaizdžio tam, kas manai, jog yra gerai. Bet gali šaltu snukiu rašyti kliedesius ir melą. Nes jei esi už VAE, tave akmenim užmėtys. Jei nekenti žydų, kita vertus, gal kažkur prasidės teisme vilkinamas procesas, bet niekas per daug tavęs nekaltins. Jie gi Jėzų nužudė.

KODĖL REIKIA TYČIOTIS IŠ VISŲ RELIGIJŲ

Now you see it, now you don’t… Kirilo laikrodis.

Užbėgdamas sau už akių pasakysiu, kad vaistas nuo tokių klounizmų yra patyčios. Žinau, nemaloni mintis (brangioji jai kategoriškai priešinasi), bet leiskite pabaigti. Yra dalykų, kurie patys save mėgina iškelti aukščiau viso kito. Kai kurie tai daro su įstatymo raide. Tačiau elementarumo ir akvaizdumo dėlei paimsiu kitą, su aptarta istorija labai susijusį visuomenės gyvenimo elementą – religiją.

Taip, yra žmonių, kurių etikos kodeksai yra skirti ne žurnalistams. Kurių moralė yra nežemiška ir universali. Kurių nematomi draugai ir seni pažįstami piemenys yra svarbesni, nei bet kas, ką turi tu. Bet kokia tavo mintis ar veiksmas yra niekinis, jei tu nedeklaruoji meilės ir ištikimybės Amžinajam Diktatoriui ir jo mažiesiems pagalbininkams žemėje. Bei priešingai, visi tavo veiksmai yra teisingi ir tikri, betarpiškai geri ir pasigėrėtini, nes juos atlikdamas deklaruoji meilę Amžinajam Diktatoriui, teigi, jog darai taip, kaip jis norėtų.

Pastaruosius 11 metų jie visi yra žiniasklaidos dėmesio centre. Vieni nemoka nutupdyti lėktuvo (gal tiesiog neranda JFK) ir siaubingai pyksta, kai kas nors tyčiojasi iš beraščio piemens, prieš 1300 metų patyrusio haliucinacijas. Kiti tuo tarpu tyliai tyliai dovanoja savo labai žemišką meilę ir rūpestį mažiems berniukams, po ko yra paslepiami dideliame labai gražiame mieste-valstybėje. Treti, žinoma, nekenčia pankų. Bet mėgsta gerus laikrodžius bei pasaulietinę valdžią. Ir visi jie teisūs. Nes dievas jų pusėje.

Žinoma, Lietuva nėra izoliuota nuo pasaulio, kaip dalis mano pažįstamų norėtų, todėl religinė karštinė prasidėjo ir pas mus. Su nauju užsidegimu, nes paaiškėjo ir 2011 metais vykdyto gyventojų surašymo duomenys. Pasak kurių, 77,4 procento Lietuvos gyventojų laiko save Romos katalikais. Bijau, kad katalikams gali susidaryti įspūdis, kad jie gali elgtis kaip Viktoras Orbanas Vengrijoje. Taip pat įtariu, kad žodžiai „katalikiška valstybė“ ar „katalikiška visuomenė“ bus naudojami dažniau ir su didesniu pasididžiavimu.

Norėčiau iškart pasakyti, kad aš nelaikau savęs kataliku, o šventvagystes pilti galiu kaip iš kulkosvaidžio, daug greičiau, nei Tikintieji kalbės rožinį. Tad, jei vienas lenkas atstoja 12 katalikų, aš drįstu teigti atstojąs bent 2 netikinčiuosius. Bet nuklydau, kur mes baigėme?

Protestai, kliedesiai ir – baisiausia – politiniai sprendimai, priimami iš naujai suaktyvėjusios Tikėjimo varpinės, gali labai nesunkiai labai apsunkinti gyvenimą tiems, kurie nelaiko savęs bandos dalimi, avelėmis. Beje, dalis jūsų, esu tikras, giliai viduje žinote, kad prastoki eilėraštukai, sakomi patyliukais bažnyčioje, nieko nedaro. Kad kunigas yra toks pats žmogus, kaip ir visi likę – gali kalbėti su dievu, bet ne sulaukti atsakymo. O jei sulaukia atsakymo, tuomet, kaip ir visi likę, keliauja pas galvos gydytojus. Kad mojavimas ranka prieš veidą tik nubaido muses.

Yra viena iš nedaugelio teisių, kurias sekuliarus pasaulis yra išsikovojęs per didžiules bažnyčių kančias. Žodžio laisvė. Konkrečiai – laisvė tyčiotis iš ko tik nori. Priešingai dažnam įsitikinimui, pokštas visuomet yra sakomas kažkieno sąskaita.  Tad patyčios yra pagrindinis ginklas prieš politizuotą religiją. Humoras, net ir grubokas, yra vienintelis dalykas, dėl kurio įsižeidęs žmogus atrodo vis kvailiau. Nereagavimas yra savybė, kurios jokio tikėjimo Tikintieji neturi.

IŠŽANGA (PANACĖJA)

Patyčios, akivaizdžios, grubios patyčios, yra masinio kvailų dalykų naikinimo ginklas. Pradėkime nuo lengvo taikinio – religijos. Viena vertus, dėl pedagoginių priežasčių, kita vertus – tai visgi yra stipriausia ideologija šių dienų pasaulyje, vadinasi, labiausiai rizikuoja įsijausti. Kodėl tyčiotis, o ne subtiliai ir sumaniai pašiepti, paklausite? Išties, juk ne kartą rašiau, jog esu pasiilgęs subtilaus humoro?

Grubus, tiesmukas humoras yra suprantamas daugeliui, todėl yra paveikus. Paveikesnis, nei subtilesnės, aukštesnės jo formos. Taip pat jis lengvai atkartojamas, kitaip – lengvai tiražuojamas. Tik tokiu būdu galima tikėtis pasiekti didelio efekto. Subtilus humoras neveltui vadinamas subtiliu. Ne visi jį supranta. Ir aš esu pasiryžęs su tuo gyventi. Gėrio vardan.

Kitą kartą, kai būsite Tikinčiųjų, besimeldžiančių už gėjų sielas ar ką nors panašaus, susibūrime, nepabijokite paklausinėti, pasikalbėti su žmonėmis. Paklauskite, iš kur jie žino vieną ar kitą dalyką (pavyzdžiui, apie gėjų sielas). Tada paklauskite, ar jie rimtai, ar jus protiška neįgaliu (neįgalia) laiko, kad tokias nesąmones į akis drebia neraudonuodami.

Išmokime tyčiotis iš durnų dalykų, kuomet kyla grėsmė, kad kas nors tuos durnus dalykus pavers įstatymu. Aš tai pavadinčiau konstruktyviu tyčiojimusi. Po truputėlio praktikos galėsime pradėti kuo žiauriausiai tyčiotis iš nevykusių įstatymų projektų, nuostatų, normų ir kito šlamšto, kuris gimsta kažkieno smegenyse ir yra mėginamas paversti įstatymu. Arba jau yra įstatymo vietoje. Tuomet galėsime tyčiotis iš Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, kuris yra nesąmonė, tik ne visi dar tai suprato.


[1] Latour, B. Mes niekada nebuvome modernūs. Simetrinės antropologijos esė. Vilnius, 2004.
[2] Skandalingame spektaklyje tvyro išmatų kvapas skiltyje „Mūzų malūnas“, 2012-06-04 (man straipsnis nebeprieinamas).