Žymės

, , ,

Kolektyvinio autorių teisių administravimo (hereinafter referred to as KATA) koncepcija, kuria remiasi (pagal Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, nr. VIII-1185) Lietuvoje veikiančios autorių teisių gynimo organizacijos, yra turbūt viena labiausiai iškreiptų šleikščiai socialdemokratiškų idėjų. Daugybė įgimtų KATA tiek teorinių, tiek vykdymo trūkumų jau buvo aktyviai nagrinėta ACTA kontekste. Tačiau pora pastarosios savaitės nutikimų į paviršių iškėlė dar vieną, etinę, problemą.

Priminsiu, kad etika yra filosofijos šaka, nagrinėjanti gėrio ir blogio sampratą. Grubiai tariant. Galbūt jums jau kilo klausimas, kaip, pavyzdžiui, galime prie autorių teisių lipdyti „gėrio“ ir „blogio“ etiketes? Labai paprastai. Klausimas turėtų skambėti kažkaip taip: ar norėtumėte, kad Jūsų autorinis darbas, tarkime, foto peizažas, būtų panaudotas pačiam siaubingiausiam įsivaizduojamam dalykui, tarkim, vaikų S&M porno video viršeliui, reklamuoti ar puošti?

Dalis žmonių, žinoma, atsakytų neigiamai, dalis teigtų, kad jo ar jos nekaso, jei tą nuotrauką kas nusipirko. O jei tik pasiskolino? Dalis „nepakasomų“, manau, atkristų. O jei tai butų ne peizažas, o Jūsų autoportretas? Atkrito dar dalis. O jei už jūsų autoportreto panaudojimą tokio video reklamai Jums pasiūlytų 200 litų? O jei tai būtų ne vaikų pornografija, o DVD, kuriame šunys mėtomi nuo tiltų? Arba automobiliais partrenkiami žmonės, bet su juokinga muzikėle fone?..

Galėčiau tęsti, bet, manau, vaizdas susidaro gana aiškus: priklausomai nuo kūrėjo, paties kūrinio, jų santykio ir situacijos, atsakymų į klausimą „ar galima panaudoti šį kūrinį“ gali būti daugybė. Dėl to, kad kiekvieno mūsų individualus moralinis kraštovaizdis yra nutapytas iš daugybės spalvų ir atspalvių.

Nors kolektyviai autorius atstovaujantieji nekelia sau tikslo ginti etinius autoriaus principus ar saugoti jo moralinį veidą, jie neišvengiamai, kartu su finansiniais reikalais, užima šią erdvę, nes autoriaus ir kūrinio nepavyksta nei atskirti, nei sutapatinti. Dar blogiau, tokiu atstovavimu redukuoja etinius atlikėjo principus iki piniginės išraiškos, ką dalis Jūsų, pamėginusių sudalyvauti anksčiau aprašytame hipotetiniame eksperimente, priėmė kaip papildomą įžeidimą.

Būtent todėl Vytauto Kernagio artimųjų siaubas ar Marijono Mikutavičiaus pasiu(n)timas yra tik paaštrinami, atsakant, kaip tai padare LSDP, kad už kūrinio panaudojimą jau susimokėta nuprotėjusioms socializmo atgyvenoms. Angliškai tai vadinama adding an insult to the wound, jūs pusdurniai raudoni šmikiai.