Žymės

, , , , ,

Sunkus ir sudėtingas kelias tarp pagarbos religijoms ir nepakantos ekstremizmui, mat religija ir ekstremizmas taip dažnai eina ranka rankon1… Nemanau, kad atsirastų bent vienas sveiko proto žmogus, manantis, kad religija kur nors kam nors padeda spręsti tarptautinius konfliktus.

Kažkur nugirdau anekdotą: turistą Belfasto priemiestyje, sankryžoje iš automobilio už plaukų ištempia penki augaloti airiai ir klausia:
– Katalikas ar protestantas?
Šoko ištiktas užpultasis išlemena:
– Žydas… Agnostikas…
Po trumpos nejaukios pauzės išgirsta antrą klausimą:
– Katalikas ar protestantas žydas agnostikas?..

Jei vieninga ekonominė erdvė, Šengeno zona ir kiti Europos integracijos procesai, lygtais, padeda Europai išvengti tarpusavio konfliktų2, kol kas niekas nieko nesugalvojo religijų tema. Tony Blair Faith Foundation gali pasirodyti klaikiai naivus, nepaisant to, mėginimas diplomatinėmis priemonėmis prieiti prie šventuose raštuose užkoduotos uždelsto veikimo bombos.

Briuselis pastarojo meto tragedijai glaistyti sukurpė kažką panašaus į Tony Blairo pagrindinę liniją: tai, kas jungia visų tikėjimų žmones yra stipriau, nei tai, kas juos skiria. Abejotinas teiginys, nemanote? Tačiau ir nestebinantis, mat nuolatinis kompromisų ieškojimas, galimas daiktas, kylantis iš Šventosios Romos Imperijos palikimo, yra tai, kas laiko tokį skirtingą kontinentą viename gabale.

Todėl svarbu sukurti skundų ir apeliacijų mechanizmą, užtikrinti, kad jis veiktų nuolatos, ir kuo efektyviau, ir kiekvieną konfliktą spręsti atskirai. Nes šioje pelkėje, be iki švytėjimo nugludintos teismo proceso praktikos, išties, nėra nieko, už ko būtų galima užsikabinti. Ar tai ilgalaikis problemos sprendimas? Ko gero ne.

Tačiau Europai, dar iki galo nesusidorojusiai su savo identitetu3, ir vidaus problemomis teks dar palaukti taikos ir ramybės meto – bei žmonių su pakankamu užsidegimu, kad tą taiką, ir ramybę drumstų – kuomet bus galima iš peties imtis religinių konfliktų temos.

Kaip? Galvoje turiu kelias mintis, bet jos tebūnie kitam kartui, kad susigulėtų. O šįkart paliksiu jus su Theo Van Gogho filmu „Submission“. Už jį jis buvo nei daugiau, nei mažiau – nušautas, Amsterdame, gatvėje. Ant peilio, kuriuo jam buvo nupjauta galva, buvo grasinimas susidoroti su filmo bendraautore, Ayaan Hirsi Ali.

Palieku su šiuo, nes pastarasis yra teisiog siaubingas. Kaip Bloomberg.com tiksliai išsireiškė Jeffrey Goldberg, „pajuokos vertas scenarijus, prastas apšvietimas ir pornografinio filmo lygio vaidyba“. Štai jums nuoroda, jei vistiek norite pažiūrėti. Aš iki galo neiškenčiau, gyvenimas per trumpas.


[1] „ranka rankon“ – gerokai primirštas pasakymas, ar tik man taip atrodo?
[2] daug mažiau tikėtina, kad kariausi su tais, su kuriais prekiauji ir pas kuriuos keliauji. Mokslo patvirtintas faktas. Būsiu prakeiktas, jei pamenu, kur skaičiau.
[3] šia tema man patiko Aurimo Švedo straipsnis šio mėnesio „Verslo klasėje“, rekomenduoju (parašyčiau ir pavadinimą, jei nebūčiau pametęs savo VK egzemplioriaus).