Žymės

, , , , , , , ,

Mokslas, arba, kaip šiandien madinga sakyti, aukštasis mokslas[1], yra civilizacijos variklis. Tikiuosi, su tuo niekas nesiginčys. Nors, esu tikras, norėtų. Lietuva niekada nebuvo smarkiai reikšmingesnė pasaulio moksle, nei yra šiandien. Čia galime ginčytis, bet vėliau pamatysite, kad bergždžia, nes kalba visai ne apie tai. Kalbėsiu apie studentų finansavimą užsienio aukštosiose mokyklose.

Šešioliktasis šimtmetis Lietuvą atvedė į Europos ekonomikos pasaulį, o Reformacija ir jos antitezė, Kontrreformacija, tarsi atsilygindamos, ėmė nešti pažangiausias to meto idėjas į Lietuvą. Recepcija buvo ribota, tai tiesa, tačiau per Universitetą atėjo vis vienalaikiškesnės idėjos, užkrėtusios elitą ir galų gale paskatinusios veikti. Tuomet buvo įgyvendintas vienas iš nedaugelio visuomenės, kurią laikome sava, žingsnių civilizacijos avangardo link. Tikra respublikoniška Konstitucija, viena iš pirmųjų Europoje bei pasaulyje. Šis blykstelėjimas, tiesa, buvo užgesintas, o vėliau, po sukilimo, užtryptos ir žarijos – uždarytas Universitetas.

Tiesa, nevisus laurus galime sukrauti ant Universiteto galvos. Ar vietinių galvų apskritai. Kazimieras Semenavičius savo svarbiausią veikalą „Apie artilerijos meną“ išleido Olandijoje, kur studijavo. Mykolas Romeris, dabar kaip vilkelis besisukantis kape, studijavo Krokuvoje ir Paryžiuje. Zenonas Ivinskis, neretai neįvertinamas už savo darbų kokybę istorikas, studijavo Vokietijoje. Simonas Daukantas – Peterburge. Sąrašas tęsiasi be galo.

Žinios, ekonominiais terminais kalbant, yra non-rival goods, gėrybės, kuriomis pasinaudojus vienam jos neatimamos iš kito. Be to, jų sklaida šiandien yra lengva kaip niekada. Net didelius kiekius sistemiškų žinių turintys ir jas panaudoti galintys žmonės yra labai mobilūs. Tokias žinias suteikiančios institucijos, tiesa, labai mobilios nėra. Šį esminį skirtumą tarp žinių trokštančiųjų ir žinias suteikiančiųjų labai smarkiai pražiopsojo, ir net neatsigręžė visi, kas kalbėjo apie studento krepšelį bei jo skyrimą privatiems universitetams arba universitetams užsienyje.

Gana staigiai buvo nuspręsta, kad mes savo pinigų užsienyje esantiems universitetams tikrai jau neduosime, bet pagalvosime apie Lietuvoje įsikūrusius. Vedami elementarios (blogąja prasme) ekonominės logikos, visi priėjo tos pačios elementarios išvados: biudžeto pinigai turi likti Lietuvoje. Jais turi būti maitinamos Lietuvos aukštosios mokyklos, kurios sutraukia daugiau studentų. Tokiu būdu, didelė motyvacijos mokytis Lietuvoje dalis, lieka nemokamas mokslas. Vf. Kaip to įrodymas, buvo padidintas aukštojo mokslo finansavimas, kuriuo dabar giriasi Tėvynės Sąjunga[2].

Buvo sakoma, kad jei mes parodysime, kokia esame talentų kalvė, pas mus pats steigs padalinius Jeilis ir Harvardas. Kaip tai padarė Western Union, Hewlett-Packard ir Barclay’s. Oxfordas ir Kembridžas. Kopenhaga ir Helsinkis. Londono ekonomikos mokykla. Išskyrus, žinoma, tą minėtąją smulkmeną – jie neturi didesnių norų kur nors keltis, visas pasaulis ateina pas juos. Jiems talentų netrūksta. Mūsų talentams erdvės kvėpuoti – priešingai.

Mintis, kad kišant pinigus į mūsų aukštojo mokslo sistemą mes ką nors pasivysime, yra mažų mažiausiai naivi. Neįmanoma nuo nulinio taško, nuo kurio pradėjo dauguma mokslų Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo, per porą dešimčių metų pasivyti universitetus, disponuojančius lėšomis, viršijančiomis Lietuvos biudžetą. Ką galėtume daryti, nepasidavę elementariausiai ekonominei kvailybei, tai sukurti sąlygas mūsų piliečiams studijuoti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Bet kur, kur panorės.

Manau, didelė dalis abiturientų norėtų išvažiuoti į užsienį, tačiau finansiškai yra užstrigę čia. Senuose pribezdėtuose triusikuose, į kuriuos gaivaus vėjo tie patys žmonės neįneš. Kad slogi atmosfera pradėtų judėti, reikia triusikus atsidaryti. Paleisti studentus iš nuosavo kaimo. Kad jie pamatytų pasaulį ne tik galvodami, kokia jų Tėvynė yra niekšė ir kaip juos Kubilius išvarė. Veikiau, galvodami, kokia valstybė yra jėga, kad leidžia studijuoti Tokijuje ir kasmet rašydami ataskaitas apie savo studijas (stipendija yra stipendija).

Įsivaizduokite, kas po mažiau nei dešimtmečio grįžtų namo. Kokie straipsniai užplūstų mūsų spaudą, jauniems žmonėms vis dar studijuojant ten.

Įsivaizduokite, kaip sparčiai užsidarinėtų diplomų kepyklos Lietuvoje. Kaip geriausi mokslininkai ir dėstytojai imtų koncentruotis tose įstaigose, kurios diplomų šiaip sau nedalina.

Vienintelis dalykas, kurio liktų nesumauti, tai nepamiršti informuoti čia esančių aukštųjų mokyklų, (tikiuosi) mirštančių ir prijungiamų prie universitetų institutų, ir darbdavių apie geriausiuosius studentus, kad laiku išsiųstų pasiūlymus dirbti. Netrukdyti pradėti verslą tiems, kurie norėtų čia grįžti kurti verslo, nes „čia juk taip paprasta kurti verslą. Be to, norisi ir namo truputį.“

Tačiau mūsų aukštojo mokslo sistema tam priešintųsi. Dėl banaliausių priežasčių. Nes tai kainuotų šūdmaliams jų galvas. Jų darbo vietas. Ministerija susitrauktų ir jos klerkams reikėtų išmokti bent vieną užsienio kalbą. Nesvarbu, kad lietuvaičiai gaustų geresnį išsilavinimą ir imtų Lietuvoje kurti geresnę visuomenę. Kad galbūt žengtume dar vieną žingsnį civilizacijos avangardo link. Tai juk ta pati plačiai paplitusi mąstymo paradigma: iškeliavęs lietuvis – nebe lietuvis. Kaip tie tinklaraštininkai, nededantys nuorodų į kitus, bijoma, kad iškeliavę nebegrįš. Kaip Aludarių Gildija, nenoriai prasidedanti su tinklaraštininkais, nes jų turinio neišeina kontroliuoti.

Visi jie netiki savo produktu. Aludariai nepasitiki savo alumi, nes bijo, kad parašys ką neigiamo. Tinklaraštininkai mano, kad straipsnis toks neįdomus, kad internautai nebegrįš pabaigti skaityti. Lietuviai bijo, kad Lietuva neverta savo piliečių, nes mano, kad namų ilgesio, dėkingumo už stipendiją, gimtosios kalbos ir socialinių saitų neužteks absolventams grąžinti iš užsienio.

Bet greičiau tokia idėja yra naivi dėl tų darbo vietų, kuriose galima nieko neveikti ir jaustis ypatingu.


[1] Tai, ko gero, labiausiai nuo termino devalvacijos nukentėjusi žmogaus veiklos sritis: aukštasis mokslas suprantamas kaip studijų pakopa, o ne mokslinės veiklos sritis, kaip turėtų būti.
[2] Jei jums pasirodė, kad po reformos kas nors aukštąjame moksle pagerėjo, tai yra padidinto finansavimo, o ne reformos pasekmė. Nesuklyskite, reforma dar neturėjo laiko pasireikšti. Pasireikš ji arba niekaip, arba nežymiai.