Žymės

, , , , ,


Leo’s quick capsule review: excellent, unforseeable future.

Dar vakar išbėgdamas iš namų užmečiau akį į pašto dėžutę, kurioje, mano susidomėjimui, jau gulėjo didelis baltas vokas su „Verslo žinių“ logotipu ir dviem leidiniais viduje. Negaliu sakyti, kad netikėtai, mat voko buvo laukta, juk dėl jojo buvo sutarta. Žinojau, kas viduje. Naujienos. Respublikinio masto.

Danų „Iliustruotoji istorija“, kurios pirmąjį numerį redakcijos malone gavau paskaityti ir jums, mielieji, apie tai papasakoti, yra ganėtinai mistiškas leidinys iš google paieškos perspektyvos. Tačiau labai nesunku įsivaizduoti, ką gausite (jei užsisakysite ar nusipirksite, žinoma) pažiūrėjus į „Iliustruotąjį mokslą“. Šiuo atveju visas dėmesys mano pomėgiui ir gyvenimui – istorijai. Pastaba pirkėjui: jei kaina ir gali pasirodyti dygloka, patirsiamas pažinimo džiaugsmas nepasiduoda nei metrinei, nei imperijos, neigi jokiai kitai matų sistemai.

Sakydamas „patirsiamas pažinimo džiaugsmas“ įsivaizduoju ne žmones, dirbančius nuo 8 iki 17 biure ir lakstančius apie mažą, ir mažesnę ar mažą, ir vidutinę atžalas, papilkėjusiais nuo nuovargio, ir rutinos žvilgsniais vėlų vakarą tuščiai spoksančius į mirgantį daugiau ar mažiau išmanaus televizoriaus ekraną. Nes šie žmonės jau seniai pamiršo, kas yra pažinimo džiaugsmas ir žiojinčią tuštumą užkišo įsigijimo džiaugsmu. Nesakau, kad suaugusiems ten nėra kas veikti. Yra. Tiesiog suaugę jau mano, kad viską žino geriau, todėl pažinimo džiaugsmo, bijau, taip lengvai nebepatirs.

Tačiau aš kalbu apie jauną, guvų protą, kupiną energijos, kurią kreipti tinkama linkme tėvams yra tikras užsiknisimas. Juk į jauną žmogų pirmiausia kreipiamės, pateikdami populiarų mokslišką turinį. Dienai ar pusantros „Iliustruotoji istorija“ tokį jauną žmogų, vyresnį vaiką ar paauglį, galėtų gana nesunkiai prikaustyti prie skaitymo vietos. Žurnalas spalvingas, temos įvairios, rašoma labai lengvai, gyvai – bėda, kad pradėjus skaityti laikrodžiai ima tiksėti labai greitai. Visgi, darbai patys nepasidaro…

Labai likau sužavėtas smulkmena, atskleidžiančia mokslo populiarinimo esmę: trumputis literatūros sąrašas po kiekvienu straipsniu. Taip, tai yra tramplinas į gilesnius ir platesnius vandenis. Tai nėra baigtos istorijos, be šaltinių ir tesinio, kokios surinktos tūnojo pridėtoje dovanėlėje. Tai ne pramogos ar įvairenybių skiltis verslo žurnale, „Iliustruotoji istorija“ yra tikrasis istorijos populiarinimas.

Žinoma, negali nepastebėti liapsusų, kurių, tikėkimės, kuo toliau, tuo mažiau pasirodys: ar tai būtų per griežtai surišti puslapiai, į savo tarpą įtraukiantys vertikalią eilutę teksto, ar redakcijos klaidos („Kodėl moteriški vardais“, skelbia postambė antraštė). Kartais prasisunkia posunkės konstrukcijos ar vertimo klaidos. Nieko, ko nebūtų galima ištaisyti. Nieko, ko nebūtų galima atleisti.

Vartant šį gražų leidinuką, kurio šiuolaikinis jaunimas tikrai nusipelnė, tiesa, ant širdies gulė šešėlis. Ypač lyginant du: vienkartinio leidimo „Verslo klasės“ istorijų numerį ir tęstinį „Iliustruotosios istorijos“ leidinį. Kilo trys klausimai: ar atsiras kas skaito? Ar atsiras, kas perka? Ar atsiras, kas leidžia? Aurelijus Katkevičius neabejoja: istoriniai straipsniai – vieni skaitomiausių. Mudu su brangiąja nesame tokie tikri… Bet mes cinikai, nieko mums nepadarysi. Labai džiaugiamės žurnalu, tik labai tyliai, kad niekas nematytų.

Tad sakau jums: imkite tai ir skaitykite. O aš imsiu ir stebėsiu. Nes tai pirmas drąsus verslo žingsnis imtis populiariosios istorijos. Tai bus lakmuso popierėlis: jei išgyvens „Iliustruotoji istorija“, išgyvens ir populiarioji istorija. Jei ne, visuomenės poreikį  istorijai reikės permatuoti iš naujo. Tikiuosi, kad to neprireiks ir linkiu žurnalui kuo didžiausios sėkmės.