Žymės

, , , , , ,

Leiskite paklausti: ar teko kada prarasti gerą darbuotoją? Apmaudžiai, daug investavus, regis, suteikus galimybes ne tik dirbti ir užsidirbti, bet ir pasijusti išties įvertintam, siekti karjeros… O nedėkingas šmikis štai ėmė ir pabėgo pas konkurentus. Apmaudu, tiesa? Siutina, netgi. Aš, prisipažinsiu, nesu. Nesu verslininkas ar verslo savininkas. Bet paveldėjau visai pusėtiną vaizduotę, kuri leidžia bent miglotai užčiuopti tokias skaudžias patirtis. Manau, panašią, tik kiek kilnesnę, aksominę to paties jausmo versiją patiria, pavyzdžiui, gimnazijos abiturientų auklėtojai ir auklėtojos. Kuomet skiria vienai kartai tiek daug, o jie ima ir išeina… Tiesa, neišvengiamas išėjimas padeda sušvelninti smūgį. Neplanuotai ir staiga darbovietę palikusiam galėtum parašyti taip:

[el. laiškas, 2012.07.30, 15h, nuo Mrs. Big N]
Iš tikrųjų net nežinau ką tau pasakyti, taip bjauriai besielgiančio žmogaus dar neteko sutikti… […] Bet tiek to, tau teks su tokiu charakteriu ir požiūriu į žmones gyventi, o aš po šito tavo laiško dar labiau džiaugiuosi, kad tu išėjai.

Taip, tai buvo paskutinis lašas šiaip gilioje įskaudinto žmogaus kantrybės taurėje. Būtent taip elektroniniame laiške parašė vienas mano informacijos šaltinių (toks nebūtinai tiesioginis), mokesčius mokantis doras Lietuvos Respublikos įstatymų besilaikantis darbdavys. Reta rūšis, kaip žinia, bet labai greitai paaiškėja, kodėl: dori žmonės Lietuvoje negali susirasti tokių pat sąžiningų darbuotojų. Be darnios komandos verslu nesiversi, tad komanda, kurią pavyksta surinkti ir verčia juos imti sukčiauti, žaisti pagal nebūtinai labai sąžiningų komandos narių taisykles.

Lojalumas – tikra kalė. Nenuostabu, kad norisi pasidžiaugti, kad bent jau išėjo, niekingi apgavikai, nepakenkė labiau… Nes kai prasideda darbuotojų machinacijos darbdaviui už nugaros, štai ir mokesčiai padidėja, o jokios atsakomybės ar noro derėtis pats darbuotojas nerodo. O juk problema abipusė [kalba redaguota – L.L.]:

[2012.07.27 10:43] Darbo vietų kūrimo fabriko projektų vadovė [toliau – Vadovė]:
Sveika, skaičiuoju tau atlyginimo likusią dalį ir man reikia informacijos: ar dirbi kur nors su pastovia darbo sutartimi?
[2012.07.27 10:44] Išnaudotoja darbuotoja siurbelė dviveidė: [toliau – Siurbėlė] Labas, taip, dirbu.
[2012.07.27 10:44] Vadovė: aišku. 30 dieną ateik į biurą pasirašyti autorinės sutarties ir akto. [pauzė] O dabar kaip spręsim tą problemą, kad mums pabrangsta dvigubai tavo mokesčiai? Nes kai derinome tavo įkainį nebuvai dirbanti su pastovia darbo sutartimi, o dabar mums 54 procentai mokesčių.
[2012.07.27 10:46] Siurbėlė: ok, galėsiu maždaug apie 6 val. Ką siūlai?
[2012.07.27 10:47] Vadovė: nežinau, siūlyk tu.  Siūlau dalintis mokesčius taip, kad tą likusią dalį dengiesi pati [redaguota vis daugiau, praleistos raidės ir gramatinės klaidos – L.L.]. Mes sumokam 27, tau lieka 17 procentų nuo sumos į rankas [susimokėti].

Štai čia ir prasideda bėdos, kai tik darbuotojui prireikia galvoti ir „apie mus, ne tik apie save“ [el. laiškas 2012.07.27, nuo Vadovės] prasideda rakinėjimasis smulkmenose, įkyrus lindimas savomis problemomis darbdaviui, kuris taip ilgai, ištisus tris mėnesius, ėdė niekam tikusio darbuotojo bukumo kiautą ir mokė, kaip teisingai reikia visgi susegti popierius! Dėkingumo? Nesulauksi. Kandama iškart atgal į ištiestą ranką, melu ir apgavystėmis:

[el. laiškas, 2012.07.27, 11h nuo Siurbėlė]
[…] buvo sutarta viena, dabar jūs man ir taip nedidelį įkainį norite sumažinti dar 27 %. ir tai darote net ne po darbo atidavimo, o praėjus mėnesiui (ar kiek). Nelabai gražu. Nenoriu bartis, bet negi aš kalta, kad susiradau kitą darbą, o Vadovė išeidama atostogų nepaskaičiavo algos ir nesumokėjo tada, kada fabrikui būtų mažesnės išlaidos. O dabar ji, Vadovė, sako, kad reikia man galvoti, ką daryti. Kodėl sutarus vieną įkainį, kažkokį konkretų mokestį ar pan., kodėl man reikia galvoti, kaip ir kokiu būdu man jį pasiimti? Kodėl Vadovei nepadarius laiku darbų reikia man galvoti, kaip neprarasti pinigų?..

Nereikia būti Nobelio premijos laureatu už literatūrą, kad pastebėtum, kalba eina tik apie pinigus ir nieką kitą. Nagais į save riestais tik savo bėdų žiūri, tokie niekada nesusimastys, kad galbūt darbdaviui mokesčių našta yra sunki. Vietoje to, kad užjaustų kuriančius darbo vietas ir leistųsi į kompromisą, užriečia nosį ir dar kažkokiais barniais grasinasi. Žinoma, kad darbdavys turi reaguoti į tokius akiplėšiškus pareiškimus ir projektų vadovės pareigos čia kiek per žemos. Tad įsikišti turėjo ir fabriko direktorė, Mrs. Big N. Kažkas turi gi pamokyti etiketo darbo santykiuose, kad bent jau ateityje pagalvotų, prieš darydama ką nors tokio niekšingo.

[el. laiškas, 2012.07.27, 15h nuo Mrs. Big N, iš Vadovės el. pašto adreso]
Visų pirma, taip tu kalta, nes ieškojai darbo mums už nugarų, t. y. naudojaisi mumis, kol susiradai kitą vietą, mes per tą laiką galėjom ne tik susirasti, bet ir išmokyti kitą žmogų, kuris nebūtų išėjęs tada, kai jau suderintos visų žmonių atostogos ir nieko pakeisti nebegalima. Vadovė liko viena todėl visai normalu, kad ji nespėjo suspėti padaryti staiga atsiradusių papildomų darbų.

Antra, niekas neprašo tavęs galvoti kaip atsiimti pinigus, tiesiog bandome tartis, ką galima būtų padaryti, kad galėtume sumokėti už tuos darbus, kuriuos baigei jau dirbdama kitoje įmonėje, vėl gi, būtų nereikėję jų baigti išėjus, jei iš anksto būtum pasakius, kad ieškai kito darbo. Tuo labiau, kad autoriaus sutartyje nėra numatyta per kiek laiko mes turime sumokėti autoriui už jo atliktą darbą, kaip puikiai pati žinai autoriai visada parašo kada nori gauti atlyginimą, o tokios informacijos iš tavęs iki šiol dar negavau.

Paskutinė eilutė, tiesa, mano nuomone, buvo visiškai bergždžia: negalima apeliuoti į amoralaus žmogaus moralę:

[tas pats el. laiškas]
Mes tau siūlom pagalvoti ir apie mus ne tik apie save, tik tiek.

Nenoriu pulti perdėm analizuoti akivaizdžių dalykų, bet bet kurį mąstantį žmogų moralinis, du praktiniai ir teisinis argumentai turėtų įtikinti, kad jis visgi yra neteisus. Turbūt esu naivus, bet mane nustebino mėginimas visa tai užginčyti. Trumpas, žinoma, nes labai daug ko į tai neatsakysi, tad parodysiu jį visą, jums pasigrožėti:

[el. laiškas, 2012.07.27, 17:30h nuo Siurbėlės]
Jei teisingai suprantu, jūs man siūlote 7,3 LT už išverstą puslapį? [bent jau skaičiuoti moka – L.L.]
Tik noriu patikslinti kelis dalykus. Darbus Jums tiek pradėjau, tiek baigiau, niekam nedirbdama pagal darbo sutartį ir dar po to mėnesį nedirbau. [tarsi kažkam rūpi, kada tu dirbai, o kada tu nedirbai – viskas apie „aš“ – L.L.] Nors autoriaus sutartyje ir nenurodyta, kada tiksliai turite sumokėti, bet man išeinant buvo žadėta, kalbėta apie liepos 15 d. Negi aš dar turėjau rašinėti ir klausinėti, ar tikrai tą dieną gausiu?.. [ne, darbdavys turi viską už tave padaryti – L.L.] Už nugaros nieko nedariau ir nieko nesinaudojau – man tiesiog pasiūlė darbą su nuolatine sutartimi. [žinom, žinom, kaip nieko nedarei ir nesinaudojai – L.L.]

Žinoma, tarsi to dar būtų negana, tuoj pat po savaitgalio kreipėsi dar kartą, matyt, šiek tiek išsileido pramogoms pramogėlėms, tai pinigų alkis priveikė. Taip smarkiai, kad šįkart kreipėsi jau į aukščiausią valdžią, su pavirkavimais ir pagraudenimais, kuriuos pasistengiau, savo skaitytojų labui, išredaguoti:

[el. laiškas, 2012.07.27, 17:30h nuo Siurbėlės, Mrs. Big N]
Pradėjau viską derinti su Vadove, bet žiūriu, jog ji liovėsi su manimi bendrauti. Minėjo, kad šiandien reikėtų pasirašyti visus popierius, bet ji nieko neparašė. Nežinau, gal užsivertė darbais, bet aš norėčiau žinoti, koks mano pinigų likimas. [atkreipkite dėmesį: „mano pinigų“ – L.L.]
Gal kiek penktadienį būsiu pasikarščiavusi, bet nenorėjau nusileisti Vadovės spaudimui. Nes iš pokalbio per Skype supratau, kad ji net negalvoja man mokėti visos algos t. y. apie tai net negali būti kalbos. […]
Žinau, kad Vadovė mėgsta pasikarščiuoti, bet tikrai nesu nusiteikusi tylom priimti jos karščiavimosi, todėl ir padariau kopiją jums. Dabar, nesulaukdama jokio atsakymo iš jos, tikiuosi jūsų pagalbos ir situacijos išaiškinimo. […] atidėlioti šio klausimo kitam mėnesiui nesinori. [tai kaip čia taip su visom pastoviomis sutartimis ir kitomis gėrybėmis, riestiems nagams nėra ko graibstyti? – L.L.]

Kažkur šioje istorijoje pasislėpusi glūdi sisteminė problema. Virusas ar grybelis, ėdantis lietuviško verslo sistemą iš pašaknų, nesu tikras, kur. Man regis, ieškoti reikėtų, kaip mūsų visų išrinksiamas Prezidentas sakė: „muse“. Savanaudiškumas, susireikšminimas, kito darbo nevertinimas, rūpinimasis tik savo reikalais, susvetimėjimas darbe. Žinoma, kad iš tokių vertybių lojalumas gimti negali.

Neseniai teko išgirsti, kad moksleivius moko ekonomikos nuo aštuntos klasės. Dar netikrinau šios informacijos ir mokymo programų, bet tikiuosi, kad moko ne tik apie tai, kas yra pasiūla ar paklausa, ar kaip tvarkyti namų ūkio finansus. Tikiuosi, kad įneša ir šiek tiek konfucianizmo dvasios į mūsų chaotišką darbo rinką: moko ne tik padėti kolegoms, bet ir suprasti viršininkus, darbo vietų kūrėjus, didžiojo ekonomikos  variklio dantračių judintojus [1].

Kaip minėjau, nesu verslo savininkas ar vadovas, tad užbaigsiu verslo savininko ir vadovo paskutiniu, suprantamai emocionaliu pasisakymu, kuriuo šį straipsnį ir pradėjau, pateikiu visą ir neredaguotą:

[el. laiškas, 2012.07.30, 15h, nuo Mrs. Big N]
iš tikrųjų net nežinau ką tau pasakyti, taip bjauriai besielgiančio žmogaus dar neteko sutikti…
Gal tu galvoji, kad aš nieko nežinau, bet aš skaičiau tavo susirašinėjimą su Vadove skypu ir ten jokio spaudimo nemačiau tik geranorišką Vadovės prašymą draugiškai išspręsti situaciją, kad tiek mums tiek tau nebūtų skriaudos, apie tai, kad Vadovė ar fabrikas ar dar kas nenori tau mokėti iš viso niekas net neužsiminė, kodėl tada reikia meluoti… suprantu tik taip, kad kažkas gyvenime tave yra labai nuskriaudęs, bet kodėl tada kitų purvais reikia mus tepti? Vadovė tau kaip tik siūlė tartis ir derėtis ką galima būtų padaryti, bet tu kažkodėl vietoj atsakymo skype parašei ypatingai negražų laišką, tai jau ne pasikarščiavimas, tai bjaurus intrigavimas. Bet tiek to, tau teks su tokiu charakteriu ir požiūriu į žmones gyventi, o aš po šito tavo laiško dar labiau džiaugiuosi, kad tu išėjai.
Vadovė tau sakė ir aš tai žinau, kad tavo sutartis bus parengta 31 d. ir vėl meluoji ir juodini žmones, o gal iš to eilinio „pasikarščiavimo“ kurį tau reikėtų atleisti, o Vadovei, nors jo ir nebuvo, atleisti negalima, pamiršai pažiūrėti į kalendorių…
Tavo sutartis parengta, gali ateiti pasirašyti, mes kaip žinai dirbam iki 18 val. tik būtų gerai, jei galėtum ateiti pasirašyti sutarties rytoj, kad nebereikėtų dar kartą susitikti atiduodant pinigus, nes pinigus, kaip Vadovė tau ir sakė, vis tiek mokėsim tik rytoj.

Gero vakaro

Pats tepridėsiu: tokios istorijos man visuomet primena posakį, kurį kątik sužinojau: „aplink vieni debilai, net ir namo statytis nereikia“.


[1] Pavyzdžiui, kad kliento sumokami 180 litų už valandą nuosekliojo vertimo virsta dvidešimčia, sumokama vertėjui, ne todėl, kad įmonė „tik nori pasipelnyti“. Humanraiteriai dar prideda „darbuotojo sąskaita“.

(cc) Some rights reserved by joxin (via Flickr)