Žymės

, , ,

…Aušros Vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį…

nuotrauka iš čia

Jei stebuklingomis galiomis imtų varžytis šv. Kazimiero paveikslas to paties vardo koplyčioje Vilniaus Arkikatedroje ir Aušros vartų švč. Mergelė Marija, šv. Kazimiero trijų rankų manevras, nors ir įspūdingas, tyliai rūkytų kampe, nes švč. Mergelės paveikslas geba (ar bent savo jaunystėje gebėjo) prikelti žmones iš mirusių.

Patys vartai pradėti statyti 16 a. pradžioje ir jų vietoje buvo pašventinti visą miestą ilgainiui apsupusios gynybinės sienos pamatai. Šventųjų paveikslų kabinimas tarpuvartėse buvo tradicija ir Ašmenos vartai nebuvo išimtis. Tiesa, apsilankykite prie Aušros vartų, kad suprastumėte, ką šiame kontekste reiškia „tarpuvartė“.

Paveikslas datuojamas apie 1620-30 metus, kas reiškia, kad iki tol kiek daugiau nei šimtmetį ten arba nekabėjo niekas, arba kabėjo kažkas kitas (tikėtina, panašus madonos paveikslas). Bet kuriuo atveju, šis švč. Mergelės Marijos paveikslas kabėjo kaip pora Išganytojo paveikslui kitoje vartų pusėje, vėliau buvo užkeltas į dabartinę vietą; basieji karmelitai apie paveikslą pastatė koplyčią (medinę, o po gaisro, per kurį paveikslas buvo spėtas išnešti – ir nuo kurio jis apsaugojo karmelitų bažnyčią – mūrinę).

Iš Bizantiškos ikonų tradicijos kilusia puošyba kadaise džiaugėsi ir šv. Kazimiero paveikslas. Jis, tiesa, džiaugėsi sidabriniais šarvais. XVIII a. švč. Mergelės Marijos sidabrinis apdaras buvo padengtas auksu. Kol kalbame apie aptaisus – švč. Mergelės Marijos karūnos 1927 m. buvo pašventintos popiežiaus Pijaus XI, taip pripažįstant paveikslą stebuklingu. Per antrąjį Pasaulinį karą paslėptos auksinės karūnos nebeatsirado, šiandien jos yra varinės, dengtos auksu.

Stebuklų pavidalai, tiesa, yra tai, kas mane žavi labiausiai. Nes nėra geresnio rodiklio, rodančio, kaip banaliai žmogiškai, pavydžiai ir įnoringai stebuklų folkloras buvo kuriamas. Nors gana greitai paveikslas užsitarnavo visų religijų miestiečių pagarbą ir meilę, šiandien stebuklai atmenami tik nuo to laiko, kai juo rūpintis ėmė basieji karmelitai.

Turbūt vienas pirmųjų stebuklų, kaip minėjau, buvo mirusiųjų prikėlimo kategorijos. Paveikslas, žinoma, buvo tik mediumas, bet: 1671 metais iš antro aukšto ant gatvės grindinio nukrito ir užsimušė dviejų metų vaikelis. Tėvai per paveikslą jį pavedė švč. Mergelei Marijai, o kitą dieną rado jį namie sveiką ir nesužalotą. Manau, tai buvo flagmaninis stebuklas, nors kiti irgi ne šiaip sau – švč. Mergelės Marijos paveikslas ne tik padėjo suteikti gyvybę, bet gebėjo ją ir atimti… Ypač iš priešo kareivių.

Pavyzdžiui, vienas plėšikaujantis caro kareivis 1708 metais nusprendė nusiplėšti sidabrinį paveikslo drabužį. Bedievis shizmatikas buvo nusviestas į priešingą sieną ir „ištaškytas į gabalus“ vos palietęs šventąjį paveikslą, po kurio įvykio caro kariuomenė jo ėmėsi bijoti ir net vartuose budintiems kareiviams rūkyti uždraudė.

o ši – iš čia

Kita bedievių gvardija 18 a. pradžioje užėmusi Vilnių buvo švedai – protestantai prakeiktieji, eretikai. 1702 metais švč. Mergelė Marija, akivaizdžiai supykdyta nepagarbaus elgesio su tikinčiaisiais mieste, ant tarpuvartėje piktžodžiaujančių kareivių užvertė milžiniškus geležinius miesto vartus, juos užmušdama.

Kad ir kaip giliai tikėtumėte jūs, aš tikiu, sveikas protas neleis jums nematyti žmogiško pykčio, nuoskaudos, neapykantos ir kartėlio šiose keliose trumpose istorijose. Neapykantos ne tik priešui, bet ir kitatikiui priešui. To, ką šiandien pavadintume „antimis“ ar pagražinimais, kaip užsimušusio vaiko atveju, ar žmogaus fiziologijos nesupratimo, kuomet iš gaisro nešdami paveikslą vienuoliai nejuto aštuonių ąžuolo lentelių svorio

Ir tai yra įdomu.