Žymės

, , , , ,

Leo, nevarkit, čia niekas nieko jums nėr įsipareigojęs rodinėti ir įrodinėt. Labo vakaro.

Kadangi metalodetektorininkai, taip dažnai pametantys raktus (juk tik tam jiems ir tereikia metalo detektoriaus), man tiek teatsako, atsakymų į iškylančius klausimus kreipiusi į jus, mano brangūs skaitytojai. Nesuprantama man sąvoka „mėgėjas archeologas“ ar „lobių ieškotojas“. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

image unrelated (cc)

Štai mano bėda: aš istorikas. Teoriškai istorija ir archeologija yra non-overlapping magisteria (liet. ne tas pats daržas), praktiškai – labai susijusios disciplinos. Todėl man asmeniškai svarbu, kad archeologinių tyrimų metu rastus duomenis aš galėčiau saugiai panaudoti savo darbuose. Šiandien aš galiu atsiversti archeologų ataskaitas ir sužinoti viską, kas svarbu, apie mane dominančio objekto radimvietę. Ir būsiu patenkintas.

Archeologai mokosi: dalis jų specialybės yra mokėjimas užpildyti ataskaitas. Ataskaitų normatyvai (sistema) man nerūpi labai smarkiai (visgi, aš istorikas) tol, kol jie sudaromi tokiu principu: iš kasinėjimo turi būti viena ar kita forma išgaunama kuo daugiau mokslo tikslais panaudotinos informacijos. Jei šio principo bus laikomasi, aš pasitikėsiu jų darbu taip pat, kaip pasitikiu bet kurio istoriko darbu. Ir būsiu patenkintas.

Normali lauko tyrimo metodika pasiekia du tikslus: mokslui pateikia naujus duomenis ir tuos duomenis išsaugo nepriklausomai nuo radimvietės likimo. Neįsivaizduoju mėgėjo archeologo (ar kaip tai pavadinti), besivarginančio nufotografuoti ir nupiešti radimvietės planą, išrinkti kaulus (gebėti juos pažinti irgi būtų neblogai) ir kitus dalykus, kurie yra ilgas, nuobodus ir neretai monotoniškas archeologo darbas.

Laukiu, kad kas man parodytų priešingai. Iki tol, dėl šios priežasties aš visada niekinamai žiūrėsiu į lobių ieškotojus ir mėgėjus archeologus. V. Žulkaus knygutės perskaitymas archeologu nedaro, deja.