Žymės

, ,

Retai, klausydamas gyvos lietuviškos muzikos, aplink save išvysi besispaudžiantį būrį mergų, paklaikusiais veidais ir išpūstomis į scenos pusę nukreiptomis akimis, klykiančių be jokios suprantamos priežasties. Tokios kategorijos fanatizmas nėra itin būdingas lietuvaičiams ir lietuvaitėms. Akivaizdu, kad iki šiol man neteko buvoti Andriaus Mamontovo koncerte.

Roko naktys, tpfu, Galapagai, tiesa, nėra ta vieta, kur žmonės susirenka vertinti atliekamos muzikos. Šeštadienio vakaras nėra tas metas, kuomet nemaža dalis publikos tą daryti dar geba (ne visada geba eiti, o medikų automobilis laikas nuo laiko primindavo, kad nevisada geba ir savarankiškai išgyventi). Tad, galbūt spontaniškas fanatizmas ir neturėtų taip stebinti.

Nepaisant to, aš bandžiau ieškoti klyksmų priežasties. Labai įdėmiai stebėjau  ir klausiausi Andriaus Mamontovo pasirodymo, tačiau be gerbėjų reakcijos nieko išskirtinio nepastebėjau. Nepadarė įspūdžio seksualus Andriaus balsas, kuriam prasimušti į priekį nepadėjo net ir garso stiprinimas. Neužkliuvo choreografijos kiekis, išreikštinas vandens užšalimo temperatūra Celsijaus skalėje. Užkliuvo popsas.

Roko muzika, nusitėškusi į muzikos meinstrymą septyniasdešimtaisiais ir kiek vėliau, prarado savo pirminę, maišto, prasmę. Taip, tiesa, roko muzikantai ilgainiui buvo išdulkinti muzikos industrijos. Velnio muzikos pavadinimas persikėlė į metalo žanrą, o rokas buvo paliktas ramybėje. Per priešpaskutinį XX a. dešimtmetį Vakarų runkoje rokas prarado troškimą maištauti ir vis labiau tapo masinio vartojimo nuobodyla.

Lietuvoje rokas didžiulį politinį krūvį turėjo dar prieš 25 metus. Anties, Foje koncertai, „Roko maršai“… Nacionalinę premiją pasiėmęs Andrius Mamontovas atsidūrė nebe toje situacijoje. Politinė sistema vis laisvėjo, maištauti kuo toliau, tuo mažiau liko prieš ką. Žinoma, išradingai pažiūrėjus, galima išties rasti socialinių problemų: emigracija, savižudybės, karas keliuose, apatija…

Tačiau aš pasakiau magišką žodį: išradingai. Nei vienoje iš vienuolikos M teorijos dimensijų į šią sąvoką netelpa nei Andriaus Mamontovo tekstai, nei kompozicijos, pastaruosius dvidešimt metų nugulusios ant lowest common denominator laiptelio. Popso stadijos, kitaip sakant. Visai neblogai būtų būti muzikantu A. Mamontovo kolektyve (jie, beje, viską atgrojo labai tvarkingai). Kūrinius išmokti galima per vakarą, auditorija didelė, nesudėtinga, smagu, gal ir moka pusėtinai.

Ar tu vis dar leidi
Kažkam instruktuoti
Kaip tau gyventi,
Ką tau galvoti?

Nežinau, kaip jums, bet man į galvą ateina vienas vardas – Viljamas Šekspyras. Arba jau karjerą baigusios Olialia pupytės:

Kaip surasti meilę tikrą,
Kad ji niekad nepaliktų?
Aš svajoju apie tai.

Pati baisiausia dalis, žinoma, yra dirbtinis maištas. Dainavimas apie kalbančias galvas yra ne maištas, nes tuo metu, kai tas šedevras buvo sukurtas, apie kalbančias galvas kalbėjo visi. Pritempinėti prie ateinančių seimo rinkimų yra tiesiog durna. Banalu. Lėkšta. Kai didžiai publikos ekstazei atlikėjas ėmė dainuoti „Ei, Grybauskaite, ką tu planuoji, ar tu mus myli, ar ignoruoji“, man pritrūko žado, o žandikaulis ėmė vilktis žeme.

Bet čia tekstų gudrumas. Bardai, atsiprašant, kartais geresnius parašo. Kuo užkliuvo kompozicijos, paklausit? Niekuo, jei manysime, kad riba yra penktadienio vakaro dubsteperiai, išsisukantys su trimis akordais per gabalą. A. Mamontovas – eilinė Pyders tipo (suprantu, kad Pyders seka Andriumi, o ne atvirkščiai) keturių – penkių akordų banalybė. Elektrinės gitaros situacijos netaiso – mėšlas lieka mėšlu. Savo nelaimei, A. Mamontovas dar sugeba sugroti ir kelis Foje gabalus.

Kad nepajustum skirtumo, turi būti girtas, apsišniokštęs, kurčias ir aklas protiškai atsilikęs neonacis. Oda reaguoja kitaip. Į originalią kompoziciją, tekstą su vienokia ar kitokia prasme ir kokybės užuomazgomis. Tačiau nepergyvenk – tuo momentu, kai veide pasirodys šypsnys, tave atlikėjas tėkš veidu į Marso kanjonus, kurių dugne, aš tikiu, šiandien sėkmingai nusileidęs „Curiosity“ ras tiršto, ausis lenkiančio purvo upes.

Matydamas didelius lietuviškus vardus programoje tikiesi bent jau kokybiško atlikimo. Vietoje to, gauni lėkštę srutų ir pasiūlymą užsikąsti smėliu. Roko Naktyse, tpfu, Galapaguose Andrius Mamontovas pasirodė pirmą kartą, pirmą siaubingą, lėkštą, banalų ir labai neįspūdingą kartą. Baisu pagalvoti, kas bus toliau.