Žymės

, , ,

Na štai, pabaigiau tekstą, kurio pradžią kątik gyriausi susapnavęs. Jūsų visų teismui: „Olimpinės Arlekino grimasos“. Įspėju, labai ilgas.

Sąmoningas pasirinkimas

Ar esate matę filmą? Tą, kuriame vieną netikėtą rytą pagrindiniai personažai apsikeičia vietomis. Vaikas suaugusio kūne, nevykėlis – sėkmingo verslininko, vaikinas – savo merginos, šuo – katės… Tą filmą, su vienu istorijos posūkiu ir siaubingai moralizuojančia pabaiga? Esu tikras, matėte. Bent kelis.

Tačiau visi žinome, kad muiliniausioji dalis, laiminga pabaiga, yra labiausiai atitrūkusi nuo realybės. Natūralu atrodo tai, kad netinkamiems žmonėms atsidūrus netinkamose vietose pasekmės bus neprognozuojamos. Turbūt ne į gera. Šią gyvenimišką patirtį, bendrą supratimą, pamirštame, kuomet ateina vietinės Olimpinės žaidynės – seimo rinkimai. Nors ir suprantame nesąmones filmuose, to supratimo nepritaikome, kuomet mums prireikia patiems susieti žmones su jų pareigomis.

Jei pakankamai tikslu teigti, kad svarbiausioji sklandaus demokratijos veikimo sąlyga yra ta, kad piliečiai būtų kuo geriau informuoti apie jiems privalomus atlikti sprendimus, tuomet natūralu, kad prieš rinkimus pasikliauti kandidatų savireklama yra beveik savižudiška. Nesu linkęs reikalauti ko nors iš kokių nors kitų žiniasklaidos priemonių, todėl pats pamėginsiu pažvelgti, kokiomis grimasomis vaiposi šių metų seimo rinkimų Arlekinas.

Valdžia verta žmonių

Kažkas kadaise pasakė, jog norėdamas ką paslėpti, padėk tai visiems po nosimis. Tai nebūtinai reiškia daiktų slėpimą. Kartais benardydamas mintyse staiga suvoki, kad daugybę kartų aplink skambėję, nuo vartojimo smarkiai apsidėvėję žodžiai savyje neša daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg tas tiesas kažkas būtų padėjęs visiems po nosimi. „Valdžia verta žmonių“. Ar ne šauniai skamba? Transparantas demokratiniam mitingui. Tačiau kartais nuojauta kužda, kad tokia maksima skamba geriau, nei atrodytų įgyvendinta.

Pamenate Rolandą Paksą? Ne taip seniai su bičiuliais kalbėjome apie praėjusius bei ateinančius prezidento rinkimus, svarstėme galimas kandidatūras, gebėsiančias rungtis su Dalia Grybauskaite. Pusiau juokais, pusiau rimtai klustelėjau mus aptarnavusios padavėjos, ar ji balsuotų už R. Paksą. Sulaukiau mane nustebinusio „taip“, o paklausus kodėl, gavau atsakymą „jis juk nieko blogo nepadarė“…

Todėl ir sakau: Rolandas Paksas buvo žmonių vertas prezidentas. Pasisakė už prezidento galių išplėtimą ir turėjo – nei daugiau, nei mažiau – asmeninę būrėją. Bei stabilių ir, panašu, įpareigojančių ryšių su rusų ginklų prekeiviais. Jei tai nėra nepriimtina valstybės vadovui, tuomet nežinau, kas yra. Šiandien jo vadovaujama partija, besididžiuojanti tokiais nariais kaip Petras Gražulis, yra viena rimtesnių pretendenčių į elektorato balsus. Argi ne žmonių verta partija?

Tačiau jie (partija, ne R. Paksas) – mūsų politinio gyvenimo naujokai. Politinė sistema jų, kaip parodė puspročių ir klounų partijos šou, yra persipildžiusi ir naujus veidus atrenka ir absorbuoja. Tokie naujokai, paprastai įvardijami populizmo terminu, politinėje arenoje pasirodė prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, debiutuodami Artūro Paulausko socialliberalų numeriu. Populizmo, manau, neatsitiktinai, imtasi tuomet, kai buvo kalbama apie politinių principų Lietuvos partijų tarpe nebuvimą, apie atsisakymą prisirišti prie pavadinime įvardintos ideologijos. Tuo metu (bent jau man) atrodė, kad tai buvo gana tikslus politine arena slenkančio vyksmo apibūdinimas.

Politika ir ideologija

Tuo metu tebuvo dvi ideologijos. Prorusiška ir provakarietiška. Vietos didesniems manevrams nebuvo, politinė arena veikė tartum dvipartinės sistemos sąlygomis. Ar turėtų stebinti radikalūs politinių ideologijų sąrangos pokyčiai 1992-2000 metais?

Vienaip ar kitaip provakarietiška kryptis išliko bei buvo įtvirtinta. Net ir Rolandas Paksas rinkiminės kampanijos metu turėjo atvirai ir garsiai patikinti, kad nestos skersai kelio Europos Sąjungai. Šiandien tie tikslai pasiekti, o Viktoro Uspaskich „Darbo partija“ balsavimu tikina, kad nestos skersai kelio Lietuvai svarbiems energetikos projektams. Nes jos lyderis, spausdamas rankas minėtajam R. Paksui bei Algirdui Butkevičiui, galėjo pakurstyti prisiminimus apie jo didvyrišką bėgimą nuo Lietuvos teisėsaugos pas bičiulius į Maskvą. Beje, jei jau prisiminėme šį epizodą, man regis, kad bėgo jis ne dėl juodosios buhalterijos. Manau, bėgo dėl kažko, ko teisėsauga nerado, todėl, viskam nurimus, V. Uspaskih ir grįžo, tarsi pasiimti kažko. Būtų įdomu sužinoti, ko…

Pasidalinsiu su jumis hipoteze, kodėl juodosios buhalterijos byla liko taip sėkmingai numuilinta ir neprisimenama. Ogi todėl, kad juodoji buhalterija šiandien Lietuvoje yra faktiškai nenusikaltimas. Mažų mažiausiai, nefiksuojamos pajamos ir išlaidos bei kiti buhalterijos triukeliai yra „suprantama“, nes „kitaip neišgyvensi“; kritiškiausiai tepavadinamas „būtinu blogiu“, tiek tarp darbuotojų, tiek tarp darbdavių. Kaip politinė galia ir seksas Italijoje, pinigų apskaita ir įvairaus pobūdžio smulkus sukčiavimas Lietuvoje eina ranka rankon ir niekas nebeįžiūri tame problemos. Munduro tokiais smulkiais kaltinimais niekam neištepsi. Todėl sakau: „Darbo partija“ – žmonių verta partija.

Politikos pavidalai

Šiandien politinė situacija plačiausiąja prasme kiek kitokia. Nemačiau ir negirdėjau garsiai kalbant apie tai, kad Lietuvoje politinės partijos įgauna savo ideologinius pavidalus, o reikėtų. Tai nebūtinai įvyko iš vidaus, sąmoningai. Integracija į Europos politines struktūras (ir visos tos integracijos pasekmės) į dvipolį politikos pasaulį atnešė daugiau krypčių ir tik tokioje aplinkoje partijos ideologija išties įgavo kelių dimensijų pavidalą.

Gėjų teisės? Šeimos samprata? Alkoholio reklama? Mokesčių politika? Energetika? Švietimo reforma? Sveikatos apsaugos sistemos reforma? Ilgalaikė ekonominė politika? Ant tokios daugybės ašių (nebe elementarios ašies Rytai – Vakarai) slankioja Lietuvos partijos. Nenuostabu, kad kiekviena jų įgyja vienokį ar kitokį apibrėžtą pavidalą.

Visa valdančioji koalicija už Visagino AE, bet Tėvynės Sąjunga nori reglamentuoti, kuri žmonių bendrabūvio forma (ir kokiu būdu) turi būti vadinama šeima. Keistas sutapimas – jų supratimu, šeima yra tokia, kokias turi patys partijos nariai. Liberalai ten perdėm aktyviai nelenda, tačiau progresinius mokesčius pasitinka priešiškai. Tas pats nutiko su akimirkai vieninga opozicija ir Darbo partijos balsu Visagino AE klausimu. Štai ir turime skirtingas partijas, kurios formuoja (ar apie kurias formuojasi) tam tikrus savitus politinius pavidalus. Tiek opozicijoje, tiek valdančiojoje daugumoje.

O juk ne taip seniai, gilėjant pasitikėjimo seimu, vyriausybe ir partijomis krizei, viešojoje erdvėje buvo galutinai nuspręsta, kad visos partijos vienodos. Ne tik nuspręsta, bet buvo imtasi veiksmų. Artūro Zuoko judėjimas „Taip“ pasivadino visuomeniniu judėjimu būtent dėl tos priežasties: kad netaptų „dar viena partija“. 2012 metų sausio 13 dieną oficialiai įregistruota to paties vardo politinė partija. Tiesa, patys save jie vadina lygiagrečiai sąjunga, asociacija, visuomeniniu judėjimu, žodis „partija“ išsprūsta kone netyčia. Pats A. Zuokas žadėjo nekandidatuoti į seimą, o likti Vilniaus meru.

Tačiau tokie „nepartiniai“ visuomeniniai judėjimai, galiausiai virstantys į partijas turi vieną bendrą bruožą: jie yra siaubingi nusikaltėlių, nekompetetingų psichopatų ir senatvinio suvaikėjimo kamuojamų nervų ligonių sambūriai, kurie, išrinkti į valdžią, nežinotų ką su ta valdžia daryti. Jei atskirai skaitant pavardę po pavardės visa tai gali pasirodyti dar pusėtinai, vien faktas, kad du Lietuvos sąrašai kalbėjo ir buvo radę bendrą kalbą su Neringos Venckienės vedama nesąmone, rodo, koks brutalus autizmas šias politines jėgas kamuoja nuo pat gimimo.

Artūro Zuoko, žemesnėje lygoje įkūnijančio baisiausias tiek Rolando Pakso, tiek Viktoro Uspaskich savybes (gana akivaizdūs nesantuokiniai santykiai su verslu, teistumas bei neskoningas populizmas), vadovaujamo judėjimo ketinimai parolimpinėse žaidynėse atrodo rimčiausiai. Ir visgi tai yra žemesnė lyga, tegraužianti trupinius nuo didesniųjų stalo. Žinia, vienos lygos nevykėliams gali tekti maišytis su žemesnių lygų lyderiais. Reikia pripažinti, kad ta riba nėra visiškai neįveikiama, tačiau galėtų būti peržengta kaip išimtis, veikiau, nei taisyklė.

Ne, nepatarsiu

Nei už ką balsuoti, nei kas laimės ir už ką statyti lažybų punktuose. Ne man numatyti Arlekino vypsnius. Ne toks ir mano tikslas. Ar reikėtų džiaugtis, kad net ir paskutinę kadenciją vykdytos reformos vienaip ar kitaip neatnešė lauktų rezultatų? Kai kurios, matyt, atnešė. Iš duobės, rašo svarbūs žurnalai, lipa jau ir vidaus rinka. Lauke neblogas oras. Olimpinės žaidynės vyksta. Vėl. Atokvėpis prieš priešrinkiminę audrą.

Reklaminę kampaniją TS-Lkd jau pradėjo. Darbo partija – taip pat. Socialdemokratai, tiesa, mano, kad krizė, kurios, Gedimino Kirkilo teigimu, turėjo nebūti, už juos visą darbą jau nudirbo. Pažiūrėsim. Bet tai gana lietuviškas požiūris – sulaukti akimirkos, kuomet visos sąlygos bus tinkamos. Užuot susikūrus sąlygas patiems. Žmonių verta partija?..

Bet kuriuo atveju, aš švenčiu. Klasikinis demokratinių partijų susiskaldymas ideologiniu pagrindu jau prasidėjo ir tai yra neatsiejama nuo Lietuvos Europėjimo. Dabar demokratija gali pradėti veikti, tereikia žmones informuoti, kad jau yra už ką balsuoti. Buvę kompartijos šulai mus palieka ramybėje (visiems laikams), jauni veidai pasirodo nebe tik kaip konkrečių verslo struktūrų neoficialūs atstovai. Dvidešimt metų demokratiškos politikos išmokė naują rinkėjų bei senąją politikų kartas. Viskas, kas mums, plunksnomis pranašaujantiesiems, lieka – tai mėgautis platėjančiais politiniais landšaftais ir smailinti įgūdžius šmaikštumu ir išmone lenktyniaujant tarpusavyje.