ImageŽinau, kad pavadinimas išeina kaip paauglės blogo įrašo. Bet susapnavau teksto gabalą. Minties gabalą, ta prasme. Įžangą, kurios ieškojau, dar nebaigtam straipsniui apie artėjančius rinkimus. Nežinau, kur tą straipsnį dėsiu (didelis gaunasi), bet nusprendžiau pasidalinti su jumis susapnuoto teksto gabaliuku. Nes esu visiškam konfūze, nepatinka man susapnuoti tokius dalykus.

Ar esate matę  filmą? Tą, kuriame vieną netikėtą rytą pagrindiniai personažai apsikeičia vietomis. Vaikas suaugusio kūne, nevykėlis – sėkmingo verslininko, vaikinas – savo merginos, šuo – katės… Tą filmą, su vienu istorijos posūkiu ir siaubingai moralizuojančia pabaiga? Esu tikras, matėte. Bent kelis. Tačiau visi žinome, kad muiliniausioji dalis, moralas ir laiminga pabaiga, yra labiausiai atitrūkusi nuo realybės. Natūralu atrodo tai, kad netinkamiems žmonėms atsidūrus netinkamose vietose pasekmės bus neprognozuojamos. Turbūt ne į gera.

Šią gyvenimišką patirtį, bendrą supratimą, pamirštame, kuomet ateina vietinės Olimpinės žaidynės – seimo rinkimai. Nors ir suprantame nesąmones filmuose, to supratimo nepritaikome, kuomet mums prireikia patiems susieti žmones su jų pareigomis. Jei pakankamai tikslu teigti, kad svarbiausioji sklandaus demokratijos veikimo sąlyga yra ta, kad piliečiai būtų kuo geriau informuoti apie sprendimus, tuomet natūralu, kad prieš rinkimus pasikliauti kandidatų savireklama yra beveik savižudiška. Netikiu, kad žiniasklaidos priemonės ką nors privalo, bet visuomenei būtų sveika mėginti informuoti piliečius apie jų laukiantį sprendimą, užuot protegavus savo pasaulėvaizdį.