Žymės

, , ,

…tarp tiesmukumo ir subtilumo…

Kažkada rašiau pasiilgęs ironijos politikoje, o pats save pričiumpu vis drebiantį viską tiesiai žmonėms į akis. Po to sėdžiu ir galvoju, ar galėjau tą pat pasakyti subtiliau, civilizuočiau… Ne. Na, bent jau, nebūtinai.

Rašymas, kaip kažkada jau šnekėjome (pridedu senąją schemą, tąkart kalbėjome iš skaitymo perspektyvos), yra komunikacijos būdas ir jo efektyvumas priklauso nuo abiejų – siunčiančios ir priimančios – pusių. Todėl reikia atsižvelgti ne tik į tai, kaip rašytojas pageidauja ar mėgsta rašyti, bet ir tai, kam tu rašai.

Menkiau talentu apdovanotas rašytojas (namely, me), žengdamas iš savo komforto zonos  „ant scenos“, nuolatos rizikuoja likti nesuprastas ir būti nejučia nustumtas į kurį nors pilkos atspalvį, vidurinę poziciją, kurioje nuomonė yra netoli indiferentiškumo. Aiškią nuomonę turinčiuosius tai siutina labiau, nei prieštaravimai. Arba likti nesuprastas visiškai, kas visas pastangas paleidžia vėjais.

Tiesa, nesuprastas gali būti ir dėl to, kad užkodavai ironijoje ar padabinai sarkazmu informaciją, kurios gavėjas neturi įrankių tokius dalykus dekoduoti. Galbūt mintys, kurias išsakai, gali būti neįdomios brandesniam skaitytojui? Tiesa, manau, kad  prie tiesmukumo linkstu dėl ankstesnėje pastraipoje aprašytos priežasties.

Tačiau hipotetiškai (jei turėčiau talentą auštesniam rašymo stiliui) svarstant kyla du klausimai. Ar svarbiausia kuo paprasčiau perduoti žinutę tiems, kurie yra mažiausiai apsišvietę (mokyti durnius), ar orientuotis į prakutusią rinką ir pamėginti prie subtilesnės rašymo manieros pratinti brandesnį skaitytoją (lavinti skaitančius)? Retokai užduodu tokį klausimą, bet: kaip jūs manot?