Žymės

, , , ,

Visuomet imdamasis rašyti apie vieną ar kitą socialinį fenomeną, draskausi ir ėduosi, bandydamas suprasti, ar tas fenomenas – mano socialinės aplinkos, požiūrio taško, išankstinio nusistatymo vaikas, ar visgi tam tikra tendencija. Todėl kurį laiką nebeplėtoju simpltonų (iš esmės infantilios vietinės viduriniosios klasės) temos. Taip, kol kas trūksta papildomos medžiagos, bet svarbiausia, nežinau, ar einu teisinga linkme, ar tik įsivaizduoju ta linkme einąs.

Deja, neretai neturime pakankamai duomenų vienu ar kitu mus dominančiu klausimu, o pirkti apklausas atliekančių įmonių paslaugas individualiems žemiečiams, žinoma, yra neįkandama. Todėl galbūt galime kiek atlaidžiai žiūrėti į žmones, matančius „verslumą“ kaip įgūdį ar savybę, apsprendžiančią individo socialinį, o per tai – ir valstybės ekonominį būvį.

Tačiau nėra vienos labiau suspardytos šiaudinės baidyklės, kaip „varguolis“. Na, gal nevisai šiaudinės baidyklės. Kaip visada, puse b*bio gamintas Dviračio humoras, toks mėgstamas tų, kurie mano esą protingesni už šaržuojamuosius ar tuos, kurių sąskaita ironizuojama, suteikė formą. Turinys yra miglotas, tačiau galėčiau pavyzdžių parankioti Mickūnuose ar Pavilny: garsai, vaizdai ir tekstai apie varguolius, tiesa, yra tikrai taikomi į kažkurią kitą publiką. Lowest common denominator, anybody?

Didžiausia metodologinė problema čia yra ta, kad įsivaizduojama, jog verslininkas ir varguolis yra du radikaliai nutolę vienos kreivės poliai. Drįsčiau ginčytis teigdamas, kad „varguolį“ sudaro konkrečios ydos, kurių didelė dalis yra bendražmogiškos. Šlykščiausios ypač. Verslo turėjimas nuo to neapsaugo.

Teko nugirsti atpasakojamą nutikimą – apie smurto protrūkį vieno vyruko atžvilgiu. Niekuo nebuvo pats siužetas išsiskiriantis. „Пиздел – пизды получил“ tipo istorija su heroikos elementais (nes pasakojantysis buvo davusiųjų pusėje). Kas man užkliuvo, tai iš jaunuolio neva atsklidęs didžiausias įmanomas – Lietuvos – įžeidimas „man пох*й, aš čia gyvenu, bet mokesčius slepiu“. Stebėjausi, kad jam už tai nebuvo paspausta ranka ir paprašyta pasidalinti metodais.

Apie būdus slėpti mokesčius ir socialiai gyvą mokesčių vengimo know-how sklidimą – turbūt nesuklysiu pasakydamas, visuose lietuviško verslo hierarchijos sluoksniuose – esu prisiklausęs tiek, kad antakiams prireiktų kelių savaičių nulipti nuo viršugalvio, bet vis naujos istorijos išlenda, tai aš antakius ten ir pasilikau, vis viena netrukus vėl užsilips.

Bet tos problemos niekada neišvysi mūsų ekonominės dešinės retorikoje. Ar varguoliai slepia mokesčius? Turbūt, stabdydami skaitliukus magnetais, ane? Juodais pinigais mokami atlyginimai, buhalterinės apskaitos triukeliai – tai ta pati problema; kaip ir nepaduodami čekiukai, neskaidrūs viešieji pirkimai, magiški taksi tarifai, kasos aparatų protestai ir šešėliniai milijardai. Tačiau kalti, aišku, yra neverslūs runkeliai ir varguoliai, gyvenantys nuo atlyginimo iki atlyginimo. Ten labai reikia vaistų ir pamokymų, tvirto supurtymo, sąmoningumo skleidimo. Tikrai tikrai.