Žymės

, , , , , ,

Mokslų akademijos bibliotekoje yra krūva senų kompiuterių. Pelės ne optinės. Grindys girgžda taip garsiai, kad aš negirdžiu, ką galvoju, bei dreba pro šalį važiuojant sunkvežimiui, troleibusui, autobusui, mikroautobusui ar VW Passat markės automobiliui, vairuojamam apytikriai troy gabaritų personos. Pastaba nevietiniams: šalia yra gana intensyvaus eismo sankryža, todėl grindys virpa dažnokai. Tačiau knygų kolekcija yra ne tik kad didelė, bet, neretai ir unikali (meaning: ten galima rasti nemažai veikalų, kurių negalima rasti kitose bibliotekose). Bei balkonas toks, kad nerūkyti neįmanoma net kai nerūkai. Sėdėjau ir galvojau, kaip smarkiai kas nors norėtų čia įrengti viešbutį. Ir man skaudėjo nuo to, kaip smarkiai kas nors norėtų.

Tokiame kontekste į galvą šovė mintis, kad, jei reiktų rinktis vieną ministeriją arba vieną biblioteką, rinkčiausi vieną biblioteką; už vienos ministerijos sąmatą gautųsi įspūdinga. Ir štai taip, klaidžiodamas fantazijos, kurioje galiu priimti tokį sprendimą, koridoriais, prisiminiau istoriją, kurios pagrindiniai veikėjai turėtų būti keliami ant postamento, kad daugiau žmonių juos pamatytų ir galėtų mėtyti į juos daiktus aštriais kampais. Žmonės, ketinę uždaryti trečią pagal dydį Lietuvos biblioteką tam, kad jų šlapias sapnas apie biblioteką Saulėtekio slėnyje atrodytų validžiau. Taip, Gintaras Steponavičius, the Fuck-up of the Century, priežastis, dėl kurios nebalsuosiu už Liberalų sąjūdį. Taip, toje istorijoje įsipynusių yra ir dar keletas niekingų, galios ištroškusių jo pakalikų, kurie šiuo metu turėtų raudonuoti iš gėdos net miegodami. Jiems, įtariu, ateis metas atestuotis savosiose Almae Matres. Kaip ir visiems kitiems. Netikiu, kad su jais bus susidorojama. Netikiu ir tuo, jog jiems bus nuolaidžiaujama.

Ir tuomet, kaip baisaus sapno prisiminimas, į galvą atūžė kadaise girdėtų argumentų lavina: „bibliotekos turi būti suskaitmenintos ir tapti Kindle ar Nook skolinimo punktais“… Kad ir kaip, beje, šitokia mintis šiurpintų mane, autorių teisių gynėjų organizacijų gynėjus ir vergvaldiško pelno šaltinį joms užtikrinančius pareigūnus, stebinčius interneto erdvę (kurios nemato niekas kitas, kaip galime spręsti iš jų pateikiamų tos erdvės apibūdinimų) – juos ši mintis turėtų beveik tiesiogiai išvaryti iš proto. Tačiau, kaip neretai nutinka, vienokio ar kitokio tikslo gynimas pastato į vieną gretą su itin nemalonia kompanija žmonių, kurių, greičiausiai, blaivas neįsileistum per savo namų slenkstį. Nieko nepadarysi.

Aš ne prieš knygų skaitmeninimą. Ne, ir ne prieš progresą. Aš prieš bibliotekų uždarymą. Nes biblioteka nėra tik knygos – nors ir jų suskaitmeninti iki galo nepavyks, reprodukcija niekada nebus lygiavertė originalui. Beje, skaitmeninimo darbo yra į valias, užteks dar ilgam, tai taip pat derėtų prisiminti. Egzemplioriai su užrašymais, parašais, pastabomis paraštėse – visi jie skirtingi. Tačiau nuklydau. Biblioteka nėra tik knygos – tai ir vieta protiniam darbui žmonėms, kurie, pavyzdžiui, gyvena mažame šūdiname nuomojamame kambaryje miesto pakraštyje. Arba tiems, kurie vieno kambario butuke gyvena su trimis mažais vaikais ir žmona, bei jos alkoholike sese. Senųjų bibliotekų skaityklos yra tos vietos, kuriose sėdėdamas esi istorijos psichologiškai verčiamas siekti kilniausių tikslų žmonijos istorijoje: ieškoti tiesos ir stengtis praturtinti žmonijos minties lobyną savo dviem variokais.

Beje, ne tokia maža dalis to lobyno ir yra sukaupta būtent bibliotekose. Darbai ir mintys, pavertusios jų autorius nemirtingais. Taip, žinau, jaunasis skaitmeninio pasaulio entuziaste, kad tavo Twitterio paskyra per dieną išspjauna daugiau simbolių, nei jų yra visuose Williamo Shakespeare’o darbuose kartu sudėjus. Tačiau norėčiau tuo atveju priminti vieną gana populiarų pamąstymą: jei prie daugybės klaviatūrų pasodintum daugybę beždžionių, sakoma, viena jų anksčiau ar vėliau būtinai surinktų vieną minėtojo anglų rašytojo eilutę. Spėju, kad tavo Twitterio paskyros atveju tai įvyktų labai anksti. Stevas Jobsas nuolatos kartojo: this changes everyting. Jaunoji karta pagalvojo, kad tai galioja visam kompiuterijos pasauliui. Ne. Steve Jobsas melavo. Apie viską. Geriausios knygos, kad ir kaip mylėtumėte Paulo Coelho, jau parašytos. To niekas dar ilgai nepakeis.

Esu šventai įsitikinęs, kad žmogus, bent vieną kartą gyvenime tikslingai ištaręs žodžius „šią biblioteką reikia uždaryti“, nusipelno smūgio kumščiu į veidą. Tiesiai. Be teisės gintis. Pats, žinoma, nesmogčiau G. Steponavičiui į veidą, tai būtų nusikaltimas. Tačiau turėtų būti parašytas ir priimtas įstatymas, leidžiantis tokiems žmonėms trankyti kumščiais į veidą. Nes minėtoji frazė idėjiškai yra taip arti civilizacijos griovimo, kad akimirksniu nurašo ją ištarusįjį (-iąją) į žmogiškumo šiukšlyną.

p.s. jei dar nesupratote pavadinimo, pasufleruosiu: tai yra vertimas iš pavadinimo anglų kalba (ta kalba pavadinimas šovė į galvą), kuriuo padabinto straipsnio nepublikavau nenorėdamas apgaudinėti savo mažos grupelės anglakalbių skaitytojų. Turėjo skambėti taip: On Libraries and Stupid Fucks.