Žymės

, , , , , ,

ImageSiaubingas dalykas tie rinkimai. Jau kuris laikas kaip jie tapo Dviračio Žynių tipo, žemos prabos, mažo tankumo ir didelės informacinės entropijos humoro apsigimimų seilėjimosi objektu: visad apie tai, kaip visi vagys, koks skirtumas, už ką balsuoti, visi vienodai veržiasi prie lovio.

Žmonės, kuriems norom nenorom patikime savo valstybės valdymą, yra džiugiai prilyginami gyvuliams, tai pateikiant kaip pokštą. Ne, tai nėra politinės kultūros krizė, ne, tai nėra amoralių politikų prisišauktas palyginimas. Tai yra pokštautojų smegenų kempinėjimo padarinys ir simptomas. Kaip mergaitės (dažnai vėliau tampančios anarchofeministėmis), besityčiojančios iš klasiokės, kuriai jau išdygo papai ir ji su bernais bendrauja, žmonės šaiposi iš politikos, kurios nesupranta ir kuri jiems atrodo baisi, nes jie elementariai to nesugeba. Nekalbu apie profesionalų politikos vidinių vyksmų supratimą. Kalbu apie elementariąsias žinias. Pavyzdžiui, ką reiškia vienos ar kitos partijos pavadinimas ir ko iš jų turėtume tikėtis. Iš čia kyla didžioji dilema, kai „nėra už ką balsuoti“. Nežinome, ar prieš tai mūsų išsirinkta partija mus atstovavo taip, kaip mes norėjome, ar ne, nes nežinojome, ką renkame, kodėl ir ko turėtume tikėtis. Tačiau visa tai yra nesunkiai pataisoma, nes elementariąsias žinias suteikti galiu net aš. Šiandien – apie vieną principinį dalyką: laisvę ir lygybę (apie tai, kaip jis taikomas Lietuviškoje politikoje, kalbėsime kitą kartą).

Bijokite tų, kurie teigia, kad visi žmonės turėtų būti laisvi ir lygūs. Šie du dalykai nėra praktiškai įgyvendinami vienas šalia kito. Galima ieškoti tam tikro jųjų balanso, tačiau „visi žmonės turi būti laisvi ir lygūs“ yra utopinis teiginys, apie kurį spangsta anarchistai (apie juos kiek vėliau). Tenka rinktis ir teikti pirmenybę vienam iš dviejų. Beje, turiu pridėti: laisvė ir lygybė nebuvo istoriškai susiklosčiusios ideologijų pagrindus padėjusios idėjos. Arba: jos buvo nebūtinai tokios. Jas pateikiu čia todėl, kad per jas labai lengva suprasti (ir atsiminti) pagrindinius (tikėtinus) skirtumus tarp liberalų ir socialistų šiandien.

Laisvė šiuo atveju reiškia kiekvieno atskiro individo galimybę rinktis. Pirmenybė laisvei reiškia stengtis neapriboti tos galimybės, kuomet tai yra nebūtina. Paskutinieji žodžiai – kuomet tai yra nebūtina – apsprendžia liberalo radikalumą: aš, pavyzdžiui, manau, kad saugoti žmones nuo veiksmų, kurie kenkia pačiam žmogui (rūkymas, alkoholis, narkotikai, pavyzdžiui), yra pačių žmonių reikalas. Jei nori rūkyti, žmogus turi turėti tą pasirinkimą. Kiti galvos, kad toks sprendimas yra blogas iš esmės, tad galimybė rinktis tarp „rūkyti ar nerūkyti“ turėtų būti ribojama ar bent jau skatinama rinktis „nerūkyti“. Kiti sakys, kad rūkymas ir alkoholis tai nieko tokio, bet narkotikus tikrai reikia reguliuoti. Tačiau žmonės, visų pirma proteguojantys individo galimybę rinktis, yra liberalai, radikalesni ar mažiau radikalūs.

Šitaip suprantama laisvės idėja iš esmės reguliuoja visas likusias nuostatas. Kuo daugiau socialinio gyvenimo elementų yra paliekama individo pasirinkimui, tuo mažiau biurokratinio aparato, prižiūrinčių institucijų, inspekcijų ir tarnybų valstybei reikia. Logiškai iš to seka, jog, kuo mažesnį valstybės aparatą reikia išlaikyti, tuo individualiam asmeniui tenka mažesnė mokesčių dalis. Todėl vienas iš patraukliausių liberalų indikatorių yra maži mokesčiai ir mažas valstybės aparatas. Tačiau, kaip minėjau, „kuomet tai yra nebūtina“ interpretacija gali konkrečią valstybės mokesčių politiką veikti gana plačiame spektre. Tiesa, maža vyriausybė paprastai neteikia dalies „nemokamų“ paslaugų, nes jų reikalingumas (pvz. pensijų fondai) yra paliekami individui pačiam nuspręsti.

Liberalioji doktrina, idant išliktų ištikima savo deklaruojamoms vertybėms, yra priversta nesikišimu spręsti įvairiausius, net ir labai neskanius, socialinius konfliktus. Liberalioji doktrina diktuotų (nebent manoma, kad būtina reguliuoti), kad naciukų „Zieg-heil“ ir „Juden raus“ gatvėse, gavus leidimus, yra tokia pat laisvė, kaip ir LGBT organizacijų „Gay Pride“ paradai. Holokausto neigimas, tokiu atveju, iš esmės yra nebaustinas (asmeninė nuomonė), kaip ir Holokausto neigėjų vadinimas užsislėpusiais b*bčiulpiais gėjūkščiais. Kaip žinia, mūsuose būtent šioje vietoje bet koks liberalizmas dūžta į aštrias uolas.

Lygybė šiuo atveju reiškia siekį visiems suteikti vienodas galimybes, nepaisant lyties, orientacijos, užimamų pareigų ar fizinių bei protinių negalių. Dėl šio lygybės siekio, pavyzdžiui, visai netyčia, Sovietų Sąjunga tapo feminizmo bastionu (moteris su veržliarakčiu ant peties ateina į galvą). Lygių galimybių siekis, nors išoriškai atrodo identiškas liberaliąjai idėjai (tiek hitleriukai, tiek LGBT gauna teisę reikštis), yra įgyvendinamas skirtingai. Pavyzdžiui, pozityviosios diskriminacijos principu. Tai reiškia, kad visuomenėje matoma nelygybė turi būti ištaisoma aktyviu valstybės įsikišimu. Ką tam tikra žmonių grupė prarado, kol buvo diskriminuojama, turi būti jai gražinta kaip kompensacija. Lygiai taip pat žmogus, patekęs į bėdą, neturi patirti nepatogumo tik todėl, kad jis pateko į bėdą: valstybė turi turėti išteklių jam padėti, mokėdama nedarbingumo pašalpą, suteikdama gydymą ar mokėdama pensiją, kuomet pilietis nebegali dirbti.

Žinoma, valstybė pati neturi pinigų. Ji juos surenka iš mokesčių mokėtojų. Visiems čia paminėtiems dalykams reikalingi pinigai, todėl mokesčiai socialistinėse valstybėse yra gerokai didesni, tačiau už juos nuperkamas vadinamasis „socialinis saugumas“. Didžiulis valstybės aparatas pasirūpina, kad visi būtų vienodai sveiki (tad, būkit malonūs, nerūkykit, kad būtumėt tokie pat sveiki, kaip ir nerūkantieji, o jei vis dar rūkot, uždrausim), gautų vienodą išsilavinimą, visi gautų darbą ar bedarbio pašalpą, kol jį susiras. Čia lubos yra ne „kiek tai yra būtina“, bet galimybės visa tai finansuoti. Akivaizdu, kad mažai kas leisis, kad 75% jų uždirbtų mokesčių visų reikmėms mokesčiais pasiimtų valstybė. Tad, kuomet finansavimo pritrūksta, lygybės principas iš esmės neprieštarauja tam, kad iš turtingųjų būtų paimama šiek tiek daugiau. „Iš visų pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“, tai yra utopistinis lygybės siekiančiųjų, socialistų, šūkis.

Tad štai, ko galime tikėtis iš dviejų tipų partijų. Socialdemokratai jus apkraus mokesčiais, bet vaikus galėsite leisti į valstybinį darželį. Jei negalėsite – socialdemokratų vyriausybė dorai neatlieka savo darbo, o jūsų mokesčių pinigai keliauja niekas nežino kur. Liberalai palengvins mokesčių naštą, tačiau mokėti už kreditinę kortelę nenumatytoms išlaidoms, kaupiamąją sąskaitą senatvei ir sveikatos draudimą sau ir savo šeimai reikės jums patiems. Jei mokesčių našta nepalengvėjo, liberalai neatlieka savo darbo, o jūsų mokesčių mokėtojų pinigai keliauja niekas nežino kur. Kur čia konservatoriai, klausite jūs? O jie sėdi centre, be konkrečios pozicijos vienu ar kitu klausimu. Jų ideologija šiek tiek kito molio, tačiau apie ją kitą kartą.

p.s. pamiršau: anarchistai bando derinti lygybės ir laisvės siekius, tad anarchizmas glūdi kiekvieno šių principų radikaliąjame gale. Jei nori visiškos lygybės, valstybė negali egzistuoti, nes valdantieji ir valdomieji niekada nebus visiškai lygūs. Jei nori absoliučios laisvės, valstybė negali egzistuoti, nes ji vienu ar kitu būdu pažeidžia individo laisvę. Tad daug kelių į anarchiją ir visi jie nesąmonė.