Žymės

, , ,


Išeidamas iš namų užsimečiau oficialųjį švarką. Visai netyčia: savo kasdienį sugebėjau sutrinti beveik į skutus tikrąja žodžio prasme. Neturėjau kitos išeities, tad pasiryžau rimtiems žvilgsniams mano pusėn ir iškeliavau. Bet koks išskirtinio oficialumo pojūtis akimirksniu dingo pavakare įžengus į „Portabello“. Veikiau priešingai – žvilgsnius traukti ėmė mano nepagarbiai nešvytintys džinsai. Atėjau likus kuriam laikui, tad gavau apsidairyti dar potuštėje erdvėje, kurioje turėjo vykti susitikimas. Erdvėje, kurioje jaunos buvo tik moterys. Bent jau iš pradžių taip maniau, nes įgužėjus krūvai studentų (kurie, iš aprangos sprendžiant, atrodė kaip pajaunintos ir paoficialintos mano versijos) vidutinis klausytojų amžius gerokai smuko. Buvo šiek tiek per daug oficialumo, mano galva. Kaip susitikimui angliškame pube, that is.

(cc)

Dėl to, kad tai buvo angliškas pubas, anglų kalba smelkte smelkėsi į galvą. „Fuck me, he’s gay“, pavyzdžiui, pagalvojau, įžengus Mantui Adomėnui, nepastebimai nešinam visa savo charizma ir žavesiu. Esu tikras, jis toks nėra. Bet tokia frazė šovė į galvą. Turbut, mieli skaitytojai ir skaitytojos, nepaminejau, kad tai pirmas kartas, kai pamačiau jį gyvai. Žavingas vyrutis, turiu pripažinti, nepaisydamas ideologinių ir pasaulėvaizdžio skirtybių. Kartais visai radikalių. Pavyzdžiui, paklaustas neslėpė nusivylęs pralaimėtu balsavimu dėl Konstitucijos pataisos, reglamentuojančios šeimos sampratą – diskusija taip pat neapsiėjo be pastabos apie „Gražulio ilgesį“. Nemirktelėdamas išdėstė savo požiūrį į reikalą. Nesutinku su tokiu požiūriu, bet negali nematyti žmogaus užtikrinto, galbūt netgi visai nuoširdaus, nusiteikimo tuo klausimu. O tai jau yra šiek tiek daugiau nei dažniausiai tikiesi gauti iš politiko.

Tačiau nuklydau. Po įnirtingo kėdžių pastumdymo visi įsitaisė ir pokalbis prasidėjo. Pokalbis turėjo temą, „Politika ir muzika“, nes pagrindiniai kalbėtojai buvo Donatas Katkus ir Audronius Ažubalis. Tačiau diskusijoje tema atsispindėjo labai menkai. Kaip, pasirodo, buvo ir numatyta. Klausimas – kam tuomet išvis pokalbio tema? O ir diskusijos vedėjo užduodami klausimai klausimėliai. Vaikystės svajonė, skaitoma knyga, kuo noretumėte būti dabar, jei nebūtumete kuo esate… Košmaras. Penktoje klasėje populiarūs anketų sąsiuviniai būdavo šmaikščiau sudaryti. Dėl tokių klausimų diskusija judėjo nejuntamai lygiai ir sklandžiai, kaip rankinio laikrodžio sekundinė rodyklė.

Tiesa, klausimas apie skaitomą knygą, nors ir nuobodus, pataikė tiesiai į dešimtuką. Kaip jį kadaise apibūdino Sarah Palin, „that’s a trick question“. Bill Maher tai pakomentavo taip: „it’s not if you read“. Jei skaitai, atsakymas labai paprastas: autorius ir pavadinimas. Katkus ėmė malti apie muzikologiją ir tai, kad neskaito prozos, o Ažubalis – apie dulkančias knygas ant staliuko prie lovos. Ar kas turės kada kiaušų pasakyti: „ne, neskaitau, nes esu užsiėmęs kaip velnias“? Gautų bent jau taškų už nuoširdumą. Tačiau ne – niekas taip neatsakys. Kol kas nežinau, kodėl. Paklausti apie mėgstamiausią muziką ir mėgstamus politikus sugebėjo kažką atsakyti: Katkus apie Vytautą Landzbergį; Ažubalis apie A. L. Webberį ir liūdnuosius Doorsus. Ir apie Thatcher ir Reaganą. Kas man priminė vieną labai ironišką faktą.

1985 metų rugpjūčio 15 dieną, prezidentaujant minėtąjam Ronaldui Reaganui, JAV Senate įvyko vadinamasis „porn rock“ posėdis, kuriame buvo keliamas klausimas apie roko muzikos, video klipų, radijo ir televizijos transliacijų turinį ir galimybes „nuo netinkamo turinio apsaugoti vaikus“. Primena ką nors? Franko Zappos teigimu, priemonės, siūlytos klausimo proponentų, buvo prilygintinos „kovai su pleiskanomis galvos nukirtimu“ [1]. Šis įstatymas nebuvo priimtas nei vienoje valstijoje, tačiau pati muzikos įrašų pramonė nusprendė įsidiegti ženkliukus, klasifikuojančius įrašų turinį (oficialiai teigiama, kad tai visai ne ženkliukai, klasifikuojantys įrašo turinį). Klausimas buvo keliamas ir vėliau, viena ar kita forma.

Šitas ironiškas faktas, kad klubas, besivadinantis R. Reagano, kurio administracija bandė cenzūruoti AC/DC kūrinį Let Me Put My Love Into You, imsis kalbėti apie muziką, mane faktiškai ištempė iš namų. Kaip minėjau veltui, nes tokios minties organizatoriai neturėjo. Tad ironija liko už kadro, iš už kurio aš ją jums čia ištraukiu, pasigrožėti.

Galėčiau dar paminėti vos vos pridengtą kairuolišką požiūrį į valstybės vaidmenį visuomenės gyvenime. Tai, kad Katkus – prastas konservatorius, norįs jaunimo ir pokyčių Seime, bet geras, nes bijo interneto. A. Ažubalis, teigęs priešingai, yra gerokai nuoseklesnis, kalbėjęs apie patirties ir amžiaus svarbą atstovaujant Lietuvos piliečius seime, nors ir teigė, jog dešinėje atsidūrė tik dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. Kad ir kaip stengčiausi išmąstyti ir apibendrinti ką nors daugiau, ypatingų pastabų dėl pokalbio metu išsakytų minčių neturiu; tai savaime šį tą pasako. Nei vienas kalbėtojas nepadarė įspūdžio nei originaliais atsakymais į šabloniškus klausimus, nei iškalba ar šmaikštumu (alkoholis, ypač suaugusių žmonių kompanijoje, nėra nauja ir stebinančiai šmaikšti tema humorui).

Tačiau Reagano klubas turi ir teigiamų pusių. Tai yra jaunų žmonių įtraukimas į politinės minties erdvę. Tai yra politikų (ar tokių žmonių kaip D. Katkus) ištraukimas iš televizijos ir galimybė juos pamatyti, su jais pabendrauti gyvai. Tokie dalykai, esu tikras, prisideda prie politinės kultūros plėtros Lietuvoje. Net ir tarp tokių žmonių, kaip aš, kuriems R. Reagano pavardė sukelia švelnų panikos priepuolį.


[1] Visas procesas, mano nuostabai, yra įrašytas ir įkeltas į youtube. Galite pažiūrėti tik F. Zappos liudijimą, taip pat jo pasisakymą laidoje „Crossfire“ bei dar krūvą video ta tema. F. Zappa buvo gerokai politiškas muzikantas.