Žymės

, , , , ,

„Tai luktelkit, pasakykit, ko atėjot, gal ir rakint nereikės“, pasitiko mane budintysis (?) prie durų. Žinoma, nutrinti džinsai, netaip smarkiai – kedai ir gerokai nudėvėta priprakaituota maikė, juo labiau dviratis, neatrodo kaip atributai būtybės, kuriai suteikiamas „spaudos atstovo“ titulas ir galios.  Tačiau buvau atvykęs, nors ir vėluodamas, ten kur turėjau atvykti, dosniu sparčiai kylančio blogerio ir, kaip suprantu, laisvalaikiu – Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus kvietimu [1]. Nors aplink besisukiojęs vyrutis juodu kostiumu (tokią karštą dieną!) neatrodė kaip dviračių vagis, prirakinau. Paklaustas patikino, kad atvežė ministrą. Laiptais viršun (budintysis labai maloniai pasisiūlė palydėti, kas buvo gerai, nes aš sugebu prekybos centre pasiklysti) ir pro atviras duris, kuo tyliau, kad niekas nepastebėtų… Nepavyko. Pastebėjo ir atnešė kavos.

Kadangi praleidau pirmas 10 pokalbio minučių, teko iš konteksto gaudytis, apie ką kalba. Skirmanto Tumelio komentarai padėjo pajusti pokalbio ritmą, tad greit sumečiau, kad šie susirinkę rimti žmonės visiškai nesupranta bulvių lietuviškumo  ir lenkiškumo pradmenų, kuriuos dabar jums aiškinu paveikslėlyje. Atrodė, kad susirinkusieji labai nudžiugo šį, maniau, plačiai žinomą faktą sužinoję. Po to viskas ėmė aiškėti dar labiau ir supratau, kad Mindaugas Voldemaras jau buvo suleidęs dantis į riebų valstybinės institucijos vidaus veiklos aparato sprandą: kalba sukosi apie rodiklius, jų reikšmę ir galimybes tų rodiklių vediniems gerinti savo veiklą. Gale pats susumavau jiems visa tai į klausimą: kodėl už mažiau dirbate geriau?.. Žinoma, jei dirbate geriau. Kas, regis, buvo savaime suprantama visų susirinkusiųjų galvose. Tiesa, to „savaime suprantama“ į mano galvą jiems įdiegti nepavyko.

Suprantu, kad tarnyba yra didžiulė, vykdomų veiklų begalė („nuo gyvulio iki žmogaus“, kaip sakė gerbiamas direktorius), o tų veiklų reikšmė yra milžiniška. Tikrinimai pasienyje ir bendradarbiavimas su partneriais Europoje, gamybos proceso kontrolė (nuo pašaro ir vandens, iki antibiotikų ir pakuotojų asmens higienos), reagavimas į skundus. Bendradarbiavimas su verslu, švietimas maisto ir asmeninės higienos klausimais. Kiekvienas šių stambių segmentų turi galybę specifinių elementų ir veiklos formų. Paprasčiausiai tariant, tai yra žmonės, kurie rūpinasi, kad mus (ypač mus, betono ir asfalto žmones) pasiektų neužkrėstas maistas. Vienintelis JAV prezidentas nesugeba įtikinti rinkėjų, kad būti sveikam yra gerai. Bet apie pasagos formos salą susėdusi menka saujelė žmonių buvo gerokai smalsesnė.

Po ilgo klausinėjimo pamažu padėjo ryškėti kontūrai statistinių ar kitų apčiuopiamų rodiklių (tai reiškia: ne sveikų žmonių šypsenų ir atsitiktinės kavinės padavėjos komentarų), kuriais pati Tarnyba [2] vertina savo veiklą. Galime pasidžiaugti, kad tarp gyvulių nesiaučia jokios užkrečiamų ligų epidemijos. Malonus 0 toje statistikos eilutėje. Visuomenėje, iš dalies Tarnybos veiklos paseikoje, sumažėjo žarnyno infekcijų. Palyginti su kaimynais mūsų Tarnyba laimi daugiau tarptautinių konkursų. Patikrinimų skaičius, lyginant su 2005 metais, sumažėjo apie du kartus (nuo 11 iki 5 tūkstančių; 2010 metais jų buvo 4,8 tūkstančio), o užfiksuojamų pažeidimų – visus penkis. Laboratorinių tyrimų metu aptiktų nesaugių maisto produktų skaičius nukrito nuo 4,5% iki 2%. Visa tai buvo pasiekta, kaip supratau, mąžtant finansavimui. „Kokių dar čia gerų rodiklių jums pateikus“, atsiduso gerbiamas direktorius, dr. Jonas Milius.

Viskas šviesu, Vakarų fronte krūva naujienų, niekas nestovi vietoje, 500 ES direktyvų, kurios sėkmingai vykdomos, žmonės sveiki ir sveikėja. Tačiau Mindaugui to nebuvo gana. Kam galėtų būti gana? Savos veiklos vertinimui šie rodikliai pasirodė tinkami tik iš pirmo žvilgsnio. Taip ir nepavyko išsiaiškinti (nors man pasirodė, kad buvome visai šalia), kurioje tiekimo ar gamybos stadijoje yra atliekami laboratoriniai tyrimai, kuriais fiksuojamas minėtas nesaugių maisto produktų pokytis nuo 4,5% iki 2%. Kaip supratau, visose – tiek gamybos, tiek pasienio patikrų metu, tiek iš parduotuvių lentynų. Ar šis rodiklis sako ką nors vartotojui? Neitn daug. Kokia ministro tikimybė perkant tą patį sviestą nusipirkti jį sugedusį taip ir nesupratau. Žarnyno infekcijų statistika taipogi, nėra vien tik Tarnybos veiklos rezultatas, tad diskusijos eigoje vietoje jos greitai atsirado susirgimų protrūkių statistika, kuri nebeatrodė tokia įtikinamai teigiama, veikiau – stabili. Mindaugas pasiūlė sprendimą, kaip sumažinti patikrinimų metu randamų pažeidimų statistiką: neberengti patikrinimų. Nejuokinga, Mindaugai, visai nejuokinga.

Gerai paspaudus pavyko išgauti informaciją apie 11 atliktų išorinių auditų, kas yra gerai. Kaip buvo panaudoti jų rezultatai, tiesa, sužinoti nepavyko. Kažkas už tuos auditus turėjo sumokėti, tad būtų apmaudu, jei jų rezultatai buvo panaudoti tik kaip nerodantys „nieko blogo“, veikiau nei rodantys „kur galima dar pasistengti“. Čia negausūs pašnekesio dalyviai ir apsistojo kone visai pusantos valandos, tad mano sugalvoti klausimai apie ekologišką maistą ir antibiotikus liko nepaklausti. Skirmantas tik parodė ant išdalintų tušinukų įspaustą užrašą „Biodegradable“. Jis, regis, naudojosi ir pasiėmė nedideles, tarsi ir privalomas dovanėles – tušinuką, popierių (užrašus). Aš ne, viskas skaitmeniškai, telefone. Kyla klausimas dėl „biodegradability“ naudos, kuomet gaminamas šlamštas, bet turbūt tik man.

Pokalbis buvo per trumpas. Nepaisant to, kad žmonių mažai, klausimų buvo daug, o atsakymų vos vienas kitas. Ar tai atsakymų po ranka neturėjimas, ar tų atsakymų nebuvimas, o galbūt neigiamo atsakymo vengimas (beje, pastarąjį labai vertina viešosios erdvės chuliganai tinklaraštininkai), griežtai pasakyti negaliu. Galbūt tai, kaip, regis, manė Tarnybos atstovai, tėra komunikacijos keblumai – nesugebėjo perteikti savo veiklos nuostabumo klausytojams. Tačiau man susidaro įspūdis, kad  šis, nors ir gerai veikiantis, variklis pats nėra suinteresuotas evoliucionuoti, o veikiau linksta vengti degradacijos. Kas savaime nėra blogai, tačiau nėra ir moderniai veržlu… ar, kaip mes, jaunimas, tai vadiname – „nėra viskas gerai“. Tiek apie pokalbį.

Pati ministro idėja, tiesą sakant, patiko. Nauda visapusė, bent jau kaip man atrodo. Nebent nesi pakviečiamas, tada ne tokia ir visapusė. Ir iš pokalbio išėjau kupinas gerų emocijų. Ne dėl to, kad viskas, vis dėl to, būtų gerai. O dėl to, kad sužinojau daug, tikiuosi, peno pamąstymui gavo ir Tarnybos atstovai. Patiko pokalbio formatas ir tonas (labai žmogiška būtų, jei nevisiems būtų patikęs mano [skaityti: chamiškas] tonas), patiko pašnekovai. Tik nejučia kyla nejaukus klausimas: jei jau keturi žmonės sugebėjo tvirtai užgulti už save gausesnį Tarnybos darbuotojų flangą, kas būtų, jei susirinktų šiek tiek daugiau tinklaraštininkų? Ar nevirstų tokie susirinkimai susidorojimu? Galbūt atvirkščiai, kas nors gebėtų geriau paaiškinti ir pagelbėti apgultiesiems?.. Ėt, tas niekam tikęs klausimas kas būtų jeigu būtų…


[1] jei nematote, vadinasi, nebuvote kviestas. Į maisto ir veterinarijos tarnybą, pasiklausyti, kaip jie save giria.
[2] Lietuvos Respublikos maisto ir veterinarijos tarnyba.