Žymės

, , , , ,

Ne taip seniai kalbėjau apie ironijos stoką politinėje žurnalistikoje. Tąkart taikiniu pasirinkau labai konkretų žanrą ir labai konkrečią literatūrinę formą. Kitą kartą ėmiausi pykti ant socialinės žiniasklaidos bei blogosferos, kaltindamas juos perdėtomis ambicijomis ir kiaušų stygiumi tokioms ambicijoms tenkinti. Kas yra dvigubas įžeidimas, kai pagalvoji, su kuo mes visi čia konkuruojam. Tačiau tai tik tendencijos, kurią manausi užgriebęs, trupiniai.

Ar kas pamenate, kuo socialinė medija buvo kitokia ir dėl ko ji turėjo taip revoliucingai pakeisti įprastąją? Pirma, tai buvo žinios, kurias rašome patys. Čia ta visiems mums mieliausia, komunistinė, dalis. Puspročiai ir bepročiai tapo internetinėmis sensacijomis, o tupėjimas ant daiktų — trendu. Revoliucionieriai pasipylė į gatves, mojuodami vėliavomis ir džiaugsmingai klykaudami sunkiai suprantamus lozungus [1].

Šioje nuotraukoje nėra jokios prasmės. Ji tik tam, kad dalinantis nuoroda gražiau atrodytų.

Kaip visuomet mūsuose vartojamoje (na, nelemta mums kurti revoliucijų, nelemta) revoliucijoje originaliai buvo užkoduotas ir socialinis aspektas — galimybė greitai ir tiesiogiai reaguoti į tas naujienas, skleisti ir komentuoti, taip filtruojant medžiagą (dalinantis nuoroda pasakant: „čia faktinių klaidų daugiau nei sakinių“). Grubiai tariant, komentarai. Nors, kaip amerikiečių folkloras diktuoja, revoliucijos vaikų neišdursi, mūsiškiai revoliucijos vaikai nepasirodė labai pagaląsti. Tad puspročiai ir bepročiai pasipylė į naujienų portalų komentarus. Panašu, ten ir pasiliko.

Kaip dažnai nutinka revoliucionieriams, sukėlę revoliuciją jie nesugebėjo adekvačiai pakeisti senosios valdžios, kol revoliucija išsisėmė. Medijų socializacijos procesas mūsuose taip ir nepajudėjo toliau memų. Socialiniuose tinkluose ir blogosferoje gimusios naujienos nepasipylė kaip iš gausybės rago, prireikus, Mindaugas Voldemaras teturėjo vos porą sveikų naujienų, kilusių iš blogosferos, pavyzdžių. Vos kelios garsenybės iškišo nosis realiai bendrauti su žemiečiais socialiniuose tinkluose.

Savaime suprantama, nepasikeitė ir naujienų vartotojų įpročiai. Netikriname gaunamos informacijos, nes neitin turime kaip. Ta pati ELTA ar BNS pranešimus spaudai dažniausiai platina visais kanalais, tad ta pačia auditorija besidalinantys portalai dalinasi ir tomis pačiomis žiniomis. Internete beveik nepasirodo tiesioginės megėjiškos transliacijos iš mitingų ar nuotraukos iš avarijos vietų. Jei pasirodo, tai po laiko. Socialinės medijos priemonės Lietuvoje netapo žinių sklaidos kanalu, neaplenkė įprastosios medijos. Pas mus revoliucija neįvyko. Tik išpopuliarėjo feisbukas.

Tačiau aš nenuleidžiu rankų. Įpročius galima išugdyti. Elementarios savigarbos užuomazgas užmegzti neturėtų būti sunku, tiesa? Tikėtis, kad žmonės rašys be akivaizdžių klaidų, pavyzdžiui. Arba ieškoti skaitytoją tenkinančio turinio, o ne rašytoją tenkinusios kokybės [2]. Informaciją vartoti atsakingai, galbūt?..  Tikiuosi, ilgainiui man pavyks. Tiesiog, kaip rašė Chistopheris Hitchensas,

…if you really care about a serious cause or a deep subject, you may have to be prepared to be boring about it.


[1] Beje, nekalbu apie tikras naujųjų socialinių technologijų varomas, tačiau vis dar polimorfiškas, revoliucijas. Kalbu apie socialines revoliucijas sočių ir laisvų žmonių krašte — Lietuvoje.

[2] Tiesa, Skirmantas Tumelis žadėjo man parodyti, kur visa tai slypi. Jei parodys, jūs apie tai sužinosite. Nors abejoju, ar parodys.