Žymės

, , , , , , , ,


“Ačiū, puikus straipsnis”, sako vieno labai didingo tinklaraščio susijaudinęs skaitytojas, kątik per ausį išdulkintas plonu, ilgu informaciniu falu. Žmogus džiaugiasi sužinojęs, kad anglų kalba išsivystė iš prancūzų per kelis šimtmečius, o lietuvių kalba nekito tūkstantmečius, kad žmogus mūsų planetos paviršių mina jau du milijonus metų ir apie filosofus, prieš aštuonis tūkstančius metų dėsčiusius nuostabias įžvalgas savo mokiniams ir pasekėjams. Netrukdamas ir nestabtelėdamas puola dalintis ta informacija, kurios falo savininkas nežinojo — tęsdamas pavydėtino niršumo apsikeitimą neabejotinai steriliais informaciniais skysčiais.

Būtent tokios groteskiškos virtualaus gyvenimo scenos siūbuoja pastaruoju metu popierinėje periodikoje skambančius pavojaus varpus, skelbiančius internautų invaziją. Invaziją kuri kėsinasi be gailesčio sugriauti žurnalistikos etikos ir moralės normas skaitlingais ir pridėtinės vertės nekuriančiais komentarais naujienų portaluose. Tiesa, varpų dūžių obertonai ataidi ir rimtos, analitinės ir, kas svarbiausia, profesionalios žurnalistikos neabejotino išlikimo viltį. Bet jie klysta. Bent jau identifikuodami pagrindines lietuviškos interneto erdvės problemas.

Nei čia šviesa, nei tunelio, nei gale. Nykuma čia ir nemokšiškumas. (cc)

Pagrindinė problema nėra komentarai apie žydų ir masonų sąmokslus, nei apie konkrečius 60% riebumo keiksmažodžiais palydimus asmenis. Komentarai yra nelyg „Galios hitų radijas“. Pastarosios šlamšto Amazonės niekas nesikėsina uždrausti, nes kiekvienas gali jos tiesiog neįsileisti į namus. Kaip ir komentarų, kurie, galų gale, vis viena yra portalų redakcijų reikalas. Pagrindinė virtualiosios žiniasklaidos problema yra apgailėtini standartai, kuriuos ji sau kelia. Net, kaip brangioji kadaise pavadino, snobų ir pižonų landynėje (ji turėjo omenyje konkretų socialinį tinklą, kurio srautai ne taip seniai tino nuo kokybiško turinio pasiilgusiųjų ekstazės) nesibaidoma  ne lapsus linguae ar gramtinių klaidų (kam jų nepasitaiko), bet ir infantilaus nesiskaitymo su faktais.

Vienas įtakingiausių žmonių internete kadaise uždavė tokį toną: „jei dar kabinėsitės prie faktinių klaidų mano rašiniuose, tai…“ Grąsinimas ar pasipiktinimas kažkuo baigėsi, tačiau nebepamenu kuo. Svarbi, kaip ten bebūtų, yra pirmoji dalis. Nepaisant to, kad ypač intelektualiai jaunesniems rašytojams jo įtaka yra išties milžiniška, drįsiu atsidusti, kad tai buvo labiau simptomiškas, nei realaus postūmio galią turintis pareiškimas.

Prieš daugiau nei metus rašiau apie žiniasklaidoje vyraujantį 15 minučių principą. Tąkart kalbėjau apie laiką, skiriamą įsisavinti kasdienei informacijai. Panašų principą galime įžvelgti ir gerokai gausesniuose socialiniuose tinkluose ar blogosferoje patiekiamuose patiekaluose. Vietoje mažos porcijos, tiesa, čia gaunate daugiau už tą pačią, 15 minučių, savikainą. Vietoje mažos pusėtinų lietinių porcijos gaunate gerokai didesnį šūdburgerį. Jei esate pratęs prie didžiulės lėkštės orkaitėje keptos kalakutienos krūtinėlės su garnyru ir priedais, nei vienas variantas jūsų nepasotins.

Ne, atsakysiu į kai kurių jūsų galvose bręstantį klausimą. Nereikia tinklaraštininkams privalomai mokėti atlyginimų mokesčių už autorines teises pavidalu. Suvokimas, kokia nepalenkiama dauguma jų tikrai nėra verti būti atlyginti už pastangas, nėra maloniausia mane aplankiusi mintis, tačiau ji teisinga. Ir, priešingai nei naujienų portalų ar dienraščių atveju, ne tinklaraščių savininkai mojuoja rimbu, varydami žurnalistus kaip Vytautas arklius palei Žalgiryje išstatytas eiles. Mūsų internetinėje padangėje net ir rimčiausieji socialinės medijos atstovai sąmoningai renkasi nebūti rimta socialine medija.

Ši mintis blaivinanti tiek pat, kiek ji yra baisi. Blaivinanti, nes nebebaisu, kad prenumeruodamas kai kuriuos periodinius leidinius švaistai pinigus vėjais. Baisi ji tuomet, kai supranti, kad mamos ir tėčiai ne tik veda savo vaikus į greito maisto užkandines valgyti. Informacijos vandenynai, kuriuose mamos ir tėčiai nardo auklėjimo paslapčių, yra maistą atitinkančios kokybės. Šiandien jų šūkis — „mokykloje kiekvienam penktokui po planšetę!“ Ar jie iš proto išsikraustė?..