Žymės

, , , ,


Šią savaitę užsidaviau klausimą: kodėl populiarioji istorija turėtų rūpėti? Ir atsakiau sau: neturėtų. Tačiau prieš grįsdamas šią tezę paaiškinsiu: istorija šiame kontekste suvoktina kaip akademinės disciplinos veiklos reztultatas. Dar vadinama „akademine istorija“, taip ją atskiriant nuo „populiariosios istorijos“ — tarsi šios dvi istorijos skirtųsi. Ne, jos nesiskiria. Bent jau neturėtų. Teoriškai. Akademinė istorija išties skiriasi nuo vadinamosios „vadovėlinės istorijos“, kuri seka akademinę atsilikdama keliais žingsniais ir pateikdama tik laiko patikrintus faktus. O štai populiarioji istorija niekam nerūpi.

Istoriniai naratyvai, vienyjantys įvairias bendruomenes, nėra akademinės istorijos produktas. Na, bent jau tiesioginis. Tie naratyvai formuojasi kaip religinės dogmos anglikonų bažnyčioje. Autoritetai išreiškia savo poziciją, o avelės turi teisę pasirinkti, ar patikėti ar ne. Kitos avelės, žinoma, prisimena, kaip senelis pasakojo apie viską, kas įvyko šešioliktame amžiuje, o senelis tikrai geriau žino nei autoritetai. Todėl formuojasi senelio sukurta dogma. Tos mažos dogmos dažniausiai labai aršiai tarpusavyje konkuruoja, todėl plačiai neplinta. Lieka asmeninėmis.

“]

žemai kabo ta akdeminė istorija (cc).

Kai kurios dogmos, tiesa, paplinta gana plačiai ir tampa nesąmonių naratyvais. Sarmatizmas yra viena tokių dogmų, Gedgaudizmas — kita. Jos tarpusavyje maišosi ir painiojasi, patiria metamorfozes ir metastazes. Tačiau, kaip ir asmeninės istorinės dogmos, jos pasižymi tomis pačiomis savybėmis: neprivalo derintis prie kitų dogmų ir dėl to yra nepajudinamos, bei faktiškai neturi nieko bendro su tuo mistiniu būviu, kurį istorikai laikas nuo laiko pavadina „istorine realybe“.

Akademinės istorijos žanro atstovai užsiima priešinga veikla. Jie nesiūlo dogmų, vietoje jų — tezes su argumentais. Akademija rašo Didįjį pasakojimą, pateikdama jį su visais netobulumais, akivaizdžiomis spragomis ir kitais dalykais, netoleruojamais jokioje dogmoje bei derindama prie visų kitų rašomų Didžiųjų pasakojimų. Tai gigantiškos chimeros golemas, sumontuotas iš šimtų įvairiakalbių, įvairiaspalvių dalių. Jis toks didelis, kad reikalingos atskiros akademinės istorijos šakos, kurios pateiktų apibendrintą jos vaizdą.

Tad istorijos populiarinimas neturi nieko bendra su populiariuoju istorijos supratimu ir dėl to teturi mažai bendro su tautą vienijančiais naratyvais. Pastarieji yra „savaime suprantamos“ dogmos, kuomet pirmasis tėra supaprastintas chimeros golemo dalių aprašymas. Žinoma, kai kurie to aprašymo elementai ilgainiui įsiskverbia į kai kurias dogmas, tačiau šis įsiskverbimas yra kito proceso rezultatas. To paties proceso, dėl kurio džedajizmas arba tolkienizmas tampa religijomis. Dogmas akademinė istorija infiltruoja kaip bet kuris kitas užrašytas pasakojimas.

Tad istorijos populiarinimas ir tautą vienyjantys naratyvai yra du radikaliai skirtingi dalykai. Skirtingi taip smarkiai, kad juos lyginti galime religija prieš mokslą tipo diskusijose.

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad populiarioji istorija neturi jokio išskirtinio vaidmens viešojoje erdvėje. Ji yra toks pat pasakojimas kaip ir visi kiti. Tai verčia daryti porą labai nejaukių išvadų. Iš populiariosios istorijos tikimasi to paties, ko tikimasi iš romano: pramogos ir įkvėpimo, o tikslumas ir naujumas (populiariosios istorijos didžiosios sesutės pagrindas) nebetenka prasmės. Tad populiarioji istorija per se niekam nereikalinga — reikalingas tik dar vienas pramoginis tekstas.