Žymės

, , , , , ,


Istoriškai technologijos suvaidino kertinį vaidmenį Vakarų pasaulio iškilime į civilizacijų priešakines eiles. Neturiu omenyje tik iPad’o ar elektros. Turiu omenyje net ne dešimtojo amžiaus cistersų vienuolynuose vykusį technologijų vystymąsi. Tai — labai siaurai suvokiamos technologijos. Tokiomis pat technologijomis galime laikyti ne tik spausdintą žodį, bet ir politinę sistemą. Nes jos formavo tai, kaip mes žiūrime į pasaulį, o tuo pačiu — kaip priverčiame pasaulį žiūrėti į mus.

Ranka rašyto ar spausdinto žodžio terpėje tarp žmogaus bei politinės sistemos per šimtmečius formavosi kitas technologijų segmentas — minties raiškos raštu formos. Taip, jos vystėsi ir kitose gyvenimo sferose, tačiau čia viskas buvo šiek tiek kitaip. Reali rizika, kilusi didžiąją dalį mūsų istorijos tiems, kurie kritikuodavo valdančiuosius, ištobulino politinės publicistikos įrankius taip pat puikiai (jei ne puikiau), kaip meilė ištobulino romantiškąją lyriką.

Tačiau mums jų nereikia, tiesa? Esame laisvi sakyti tai, ką norime ir turime tūkstančius galimybių būti išgirsti. Mums nereikia nieko slėpti. Viskas juk ir taip aišku. Lyg supernovos palikti dulkių ir dujų debesys, aiški juodai balta Sąjūdžio laikų politinė dichotomija tapo tokia pat gera literatūros mokytoja, kaip religinis dogmatizmas. Lyg tie debesys, mūsų padangę tos mokyklos palikimas ūku dengia ir šiandien.

Šiandien viską drebiame tiesiai į akis. Nuoga, kaip krūtys ant „Veido“ viršelio, tiesmuka politinė retorika ir dominuojantis aliteratūriškumas yra kone vienintelis būdas rašyti apie politiką. Beveidžiai naujienų agentūrų pranešimai ir trečiokiškai naivūs žurnalistinio objektyvumo siekiai išsunkia ne tik gyvybę iš bet kokio teksto, bet ir galimybes jaunimui mokytis iš kitų. Todėl pradėti rašyti kitaip (skaityti: gerai) yra daug sunkiau. Kaip užvesti šaltą variklį.

Vulgarus, negaląstas ir aprūdijęs sarkazmas, tiesa, dar suranda nišą politikos kuluaruose. Primityviausiomis formomis. Socialinėje medijoje. Tačiau satyra saugiai slepiasi būtent jai skirtuose blizgių žurnalų puslapiuose su įspėjimais rubrikų pavadinimuose: „Satyra“, „Humoras“, „Linksmai“, „Raudančio juokdario akimis“. Atsiprašau, paskutinis pernelyg literatūriškas, tad akivaizdžiai išgalvotas. Jam nevieta žurnaluose, kurie yra pabrėžiamai analitiniai.

Įmantriausias, civilizuočiausias ir efektyviausias ginklas, ironija, saugiai guli užrakintoje skrynioje. Net jei nupūtę dulkes ir išlaužę spyną ją paimtume į rankas, prireiktų daugybės laiko, kol sugebėtume ja padaryti realios žalos. Tarsi su špaga, turėtume treniruotis: pirmyn, pirmyn, įtupstas, atgal, pirmyn… Nes kol kas, jei kas ir išdrįsta ją pakelti, naudoja vietoje šmaikščio. Rašydami apie selebričius. Politikoje akmuo rankoje vis dar jaučiasi „savesnis“. „Politiniai barbarai“ tokiame kontekste labai tinkamas epitetas.

Prie akmenų mėtymo pratę politikai, savo ruožtu, nejaučia jokio spaudimo iš tokios žiniasklaidos. Nes statybininko šalmas puikiausiai gali gelbėti nuo vieno kito taikliai sviesto akmens, o kombinezonas — nuo šmaikščio. O redaktorių įsivaizdavimas, kad skaitytojai buki — nuo bet kokios grėsmės, kad politinės žurnalistikos technologija evoliucionuos. Taip mano gyvenime atėjo diena, kai nusibodo skaityti.