Žymės

,


Taip, taip, taip. Aš irgi buvau nominuotas. Tiesą sakant, buvau nominuotas penkis kartus. Taip, penkis. Kol supratau, kad jei neparašysiu, nenustos manęs nominuoti. Tad labai noriu padėkoti tiems, kuriems pasirodžiau stilingas.

  • Skirmantas Tumelis, labai paglostęs savimeilę ir pagyręs mane už ACTA teksto sudorojimą.
  • Kažkas netaip, kuri išnagrinėjo mano tinklaraščio stilių iki pat pašaknų, kuo esu sužavėtas ir nustebintas. Pagyrė mano tinklaraštyje diegiamas skaitymo tradicijas, dėl ko tik dar labiau esu pamalonintas.
  • Giedrė, kuri ne tik mane pakylėjo iki antrosios vietos iš brangaus aštuonetuko, bet ir pagyrė už rimtį, beigi tinklaraščio sandarą. Lenkiu karčius.
  • Commonsense.lt vyrukai, o konkrečiai, kaip kažkas išsitarė, Mindaugas Voldemaras, visada pašaipiai žiūrėjęs į istorikus akivaizdžiai ima susiprasti, kas yra kas…
  • MariukasM, nepaisant mano apsižioplinimo šio tinklaraščio atžvilgiu (na negaliu visų sužiūrėti, negaliu), labai pagerbė, pavadindamas stilingu naujoku, pagirdamas ir įtraukdamas mane į nominuojamųjų sąrašą.

Visiems jums, mielieji, dėkoju ir keliauju vykdyti pareigos Jums, Dievui ir Tėvynei.


Pradėsiu nuo antrosios dalies ir nominuosiu žmones stilingais. Nes apie mane galite ir tingėti skaityti – pakankamai apie save prišneku ir taip.

Mykolas Kleck, arba Buržujus – kadaise čia buvo pasitiktas tokiais epitetais: „dar vienas ateistinis genijus“, „ne visi yra tokie pat bukapročiai kaip to įrašo autorius“ – įrašas, savo ruožtu, buvo pavadintas „incesto padarinių blevyzgomis“. Komentaruose, kita vertus, nebuvau toks ramus: „[…] nevykėliai susnos, tikintys esą geresni už bet ką kitą […]. Snargliai, suvokiantys ne savo proteguojamas idėjas, o tik atskirus žodžius, iš kurių sudėtus sakinius šūkčioja nuolatos.“ Užbaigiau viską pasakydamas „šlamštas Jūs ir gana.“ Taip, visa tai buvo jo kryptimi paleista. Su šypsena tai prisimindamas skiriu jam stilingo blogerio apdovanojimą – ar daug lietuviškų tinklaraščių turi savo logo?

Kaspinuotis – kaip ir priklauso, tūno tyliai nieko nesakydamas jau ilgą laiką. Bet buvo stilingas, tad tikiuosi, apsireikš bent jau padėkoti už apdovanojimą. Turėtų būt daug perskaitęs per nerašymo mėnesius. Kitaip tariant, bandau nepaleisti talento. Tad štai, kaspiniuotis gauna stilingo blogerio apdovanojimą ir dabar bus priverstas parašyti ką nors.

Dainius Kreivys – gauna apdovanojimą tiesiogiai už dizainą. Pirmą kartą susidūriau su blogger platformos „dynamic views“ jo tinklaraštyje ir užpavydėjau mirtinai. Nes palyginti su tuo, mano tinklaraštis atrodo kaip praėjusio šimtmečio atgyvena. Tad štai, jums stilingo blogerio apdovanojimas.

Štai, šią pareigą atlikau. Tie, kurie negavote, jau gavote iš kitų. Bent jau man atrodo.

Penki dalykai apie save? Na, pamėginkime.

  1. James Lenox gyveno XIX amžiaus antroje pusėje. Buvo bibliofilas ir meno kolekcionierius iš paveldėtų pinigų. Pagal specialybę buvo teisininkas, bet niekada neužsiėmė teisės praktika. Nes gavo palikimą. Už kurį prisipirko meno bei knygų. Tiek, kad pradėjo įsivaizduoti, kad gali konkuruoti su The British Museum. Kas, kaip žinia, yra paikoka fantazija. Tačiau atsilikusiame Naujajame Pasaulyje savo biblioteka galėjo pasigirti. Turėjo Gutenbergo Biblijos kopiją, prakeiktas šmikis, kurią parsivežė, aišku, iš Europos.
  2. Lenoxo biblioteka 1895 metais susijungė su Astoro Biblioteka bei Tildeno fondu, taip suformuodami Niujorko Viešąją biblioteką. Kuri dabar turi Gutenbergo Biblijos kopiją, kuri įgavo šiokios tokios papildomos vertės, kai Europa buvo suvažinėta du kartus siaubų, iki tol nematytų žmonijos istorijoje. Kas paliko Europą griuvėsių krūva.
  3. Niujorko Viešosios bibliotekos centriniai rūmai buvo pradėti statyti 1902 metais pagal dėl bet kokio architektūrinio paveldo kompleksuojančių ir dėl to  neoklasicizmą, Froidiškai nelyg motiną, įsimylėjusių (gerai, École de Beaux-Arts irgi turėjo kažką su tuo bendra) architektų Johno Mervino Carrère bei Thomas Hastingso firmelės planą. Tikėtasi užbaigti per tris metus, bet lentynos buvo sumontuotos tik 1910, o dar metus užtruko knygų perkėlimas į naujas patalpas.
  4. Edwardas Clark Potter gimė Naująjame Londone. Mirė taip pat Naująjame Londone. Mokėsi Paryžiuje, kaip tuo metu buvo madinga (JAV tiesiog buvo pernelyg buka, kad mokytų savo menininkus). Ir taip neturėjo vaizduotės, kad tapo profesionaliu gyvūnų skulptoriumi. Jis ir nulipdė dviejų biblioteką saugojusių liūtų skulptūras. Iš Tenesio marmuro jas išskobė samdyta firmelė. Tokie nevykę buvo JAV menininkai, kad net patys negamindavo savo dirbinių. Tenesio marmuras reiškia, kad skulptūros, kaip ir mes visi, po oda yra rožinės.
  5. Originaliai liūtai vadinosi „Library Lions“, tačiau buvo praminti „Leo Lenox“ ir „Leo Astor“, pagal du knygų kolekcijos savininkus. Didžiosios depresijos metais liūtams prigijo kitos dvi pravardės. „Leo Lenox“ tapo „Fortitude“, o „Leo Astor“ – „Patience“ – kaip dvi savybės, reikalingos išgyventi sunkmetį. „Leo Astor“ patyrė dar vieną transformaciją – dėl kažkokių priežasčių, nors abiejų liūtų skulptūros yra su karčiais, „Leo Astor“ arba „Patience“ tapo (feminisčių įtakoje?) „Lady Astor“. Taip jie yra vadinami ir šiandien.