Žymės

, , , , , ,

Džordžas Orvelas, kurio net pavardė jau yra tapusi kliše, kadaise rašė, kad svarbiausia yra leisti žmonėms išgirsti tai, ko jie nenori girdėti. Ši idėja aidėjo tiek prieš, tiek po jo ir būtent ji yra pagrindinė priežastis to, ką aš darau pastarąją savaitę. Mano ginama pozicija per ją buvo pavadinta „neapginama, nes neapginama“, o kaip pavadintas ir su kuo sutapatintas buvau aš, net ir nerašysiu, saugodamas jūsų akis nuo nepadorumų1.

Pradėdamas rašyti apie dešiniuosius ir kairiuosius radikalus, su kuriais niekada nesitapatinau, o veikiau žvelgiau ironiškai iš šono, didesne grėsme laikiau, žinoma, revoliucija pasidabinusią radikaliąją kairę. Puikiai pamenu, kaip nedidelį nusistebėjimą keldavo Leonido Donskio pastabos apie dešiniųjų galią ir įtaką valstybės valdyme. Žinoma, apie valstybės aparatą per pastarąsias dienas nieko naujo nesužinojau, tačiau nacionalizmo populiarėjimas, ar, veikiau, lindimas lauk iš po nutrupančio finansinio bumo sukelto konformizmo antklodės, plačiojoje visuomenėje, prieš mane ėmė skleistis stulbinančiu mastu.

Supratau stovįs su labai nedideliu ir neskambiu simpatikų būreliu prieš žmones, kurie pasirodė esą stebinančiai nevienalytė dauguma, ne tik įsitikinusi savo asmeniniu teisumu ir reikalo teisingumu, bet ir fanatiškai abejinga bet kokiai įmanomai priešpriešai tai pozicijai, po kurios kojomis, piktdžiugiškai mėgaujantis savo (tikiuosi, įsivaizduojama) galia, buvo trypiama kitų asmeninė laisvė ir principingos valstybės gyvenimo dalis reguliuojančios politikos perspektyva.

Tad, plėtodamas idėjas, išsakytas „viešojoje paskaitoje internete“, pradedu rašinių ciklą. Kiekviename plėtosiu po vieną argumentą. Šįkart, neiškraipydamas paskaitos dalių pavadinimų, pirmasis rašinys – „Apie nekrokratiškąjį tautiškumą“, apie tai, kur yra nekrokratiškojo tautiškumo argumento esmė ir kas su ja negerai.

Mulkių kolektyvą, susibūrusį laižyti vienas kito žaizdų po pastarųjų dviejų rašinių, įspėju: neskaitykite. Jūs to nenorite girdėti. Tai žeis visokiausius jūsų jausmus ir įsitikinimus, jūs piktinsitės ir viešai pasakosit apie mano tėvų darytas klaidas (mane) ir dvikovas, į kurias mane kviečiate, ir demonstruosite, kaip kilniai mane idėjiškai nužudote savo vaizduotėje. Padarykite paslaugą sau, pasaugokite savo nervus ir savo bei mano laiką (negaliu susilaikyti nedurninęs besipiktinančiųjų) – eikite iš čia ir pamirškite, kad toks blogas egzistuoja. Uždarymo mygtukas viršuje dešinėje, atrodo kaip raidė „x“ (Windows 3.11/95/98/2000/NT/ME/XP/Vista/7).


skaityti straipsnį „Apie nekrokratiškąji tautiškumą

1Tiems, kuriems ši pastaba pasirodys perdėm dviveidiška dėl mano ekscesų interneto erdvėse, tegaliu pripažinti, kad grubi taktika perrėkti triukšmingą srautą nepasiteisino ir pažadėti, jog šiuo klausimu tokių radikalių pasisakymų nebeišgirsite. Tiesa, tai nereiškia, kad gailiuosi bandęs – tai visgi greitas ir clean-cut  būdas išaiškinti, ką apie ką manau.