Žymės

, , , ,


Kažkada maniau, kad durnumas atsiskleidžia vienu ypu, tarsi pusiau perpjauta mago padėjėja triuko pabaigoje. Tačiau klydau. Durnumas, tarsi nedrąsi pavasarinė gėlelė, skleidžiasi pamažu, nedrąsiai rodo po vieną žiedlapėlį, o visas pasirodo tik tam tikromis aplinkybėmis – kai šilta, saugu ir yra tikimybė būti apdulkintam.

Apie Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras prieš gerą pusmetį vyko arši diskusija ir tie, kuriems ši tema įdomi, tikrai ją prisiminsite. Egidijaus bloge kažkokia proga temą buvo pasistengta prikelti, apie ką sužinojau ir aš. Pasistengti ir perskaityti visą pustonę teksto privertė dviejų mano mėgstamiausių viešųjų personų internete – Algio Ramanausko ir Andriaus Užkalnio – tandemo išreikštas pritarimas.

Šįkart nusprendžiau Jums, mano mielieji, pristatyti naują rašymo žanrą, kuris bloguose nėra eksploatuojamas. Vadinasi jis „recenzija“ ir ją parašiau ne todėl, kad straipsnis būtų tokios vertas dėl savo turinio, o tik tam, kad pristatyti Jums, brangieji, naują žanrą. Gero skaitymo!


skaityti straipsnį „Klišatos ir nuosaikusis neonacionalsocializmas