Žymės

, , ,


čia Jūsų gerbiamasai aš, kaip visuomet, drybsau prieš Niujorko viešosios bibliotekos Humanitarinių ir socialinių mokslų centrą. (cc) ShellyS (Flickr)

„Praktinis humanitarikos pritaikymas“ – vien ši frazė galėtų sukelti gerą sumaištį mano skaitytojų galvose. Paprastai mokslo šakos sukuria save realizuojančias studijų programas ar šakas, o tokios, kaip „taikomoji humanitarika“, paprastai būna pusiau luptos, pusiau skustos magistrantūros meno vadybos, muziejininkystės, archyvistikos ar bibliotekininkystės studijos. Kas išties nėra taikomoji humanitarika, o tik gražus pavadinimas humanitarams, bijantiems, kad su savo specialybe neras darbo, su gražiu perorientavimu į kitus mokslus ar specialybes.

Visgi Leonidas Donskis savo bloge kadaise įvardijo humanitarinius ir socialinius mokslus kaip „idėjų ir minties pasaulį keičiančius“. Jie tokie ir yra, tik (kaip, pavyzdžiui, mieli kolegos blogeriai kelionės metu) niekas nepatiki, kad idėjos ir mintys keičia ir tikrąjį, pasaulį čia ir dabar. Netiki tol, kol būna per vėlu, o vargšas humanitaras lieka stovėti vienas, vis dar rodantis jau nuo rodymo pavargusiu pirštu į jau sprogusią bombą. Išminuotojai jos ieškojo (jei išvis ieškojo) kitame kambaryje. Šiuo atveju humanitaras prilygintinas išminuotojų šuniui – surasti gali, išminuoti – ne. Toks jau tas išlavintas analitinis protas.

Ne aš vienas, žinoma, bet stovėjau ir laukiau, kol „administraciniai išsigimėliai, pavadinti „studento krepšeliais““ sprogs reformą vykdančiųjų panosėje. Tiesa, labai korektiškai, idant nepasirodyčiau nekonstruktyvus. siūliau alternatyvą, tačiau ir nesitikėjau, kad manęs kas nors paklausys. Tiesiog informuoju Jus, mieli skaitytojai, kad ten buvo bomba. Ją detonavo Konstitucinis teismas, įvesdamas studentų rotaciją kiekvieną pusmetį. Na, nevisai „įvesdamas“. Tokia pat rotacijos tvarka galiojo ir iki reformos, tačiau, kadangi ji glaudžiai susieta su studijų finansavimu, nesirįžtu vadinti to „grąžinimu“.

Tame panaikinime slypi labai daug teisės, tačiau ir viena fundamentali loginė tiesa, kuri tokį sprendimą paverčia ne tik teisiškai pagrįstu, bet ir iš esmės teisingu. Tai reiškia, kad net ir ten, kur Lietuvos Respublikos Konstitucija negalioja, šitoks finansavimo pobūdis būtų kvailas ir nepagrįstas ir tai paaiškinti galėtų tik humanitaras. Jei Leonidas Donskis rūpinosi atskleisti Jums nesutarimus tarp politikos ir akademybės, aš Jums papasakosiu, kas per kvailystė ši reformos nuostata buvo.

Šiandien aš Jums, brangieji, pateiksiu labai konkretų humanitarikos pritaikymo valstybės valdyme pavyzdį. Nebus jis iš ideologijos srities, kaip tai būtų savaime suprantama ir natūralu sovietinėje erdvėje augusiems ir jų vaikams. Kaip galėjote jau numanyti, tai bus pavyzdys iš švietimo srities – politikų ir akademikų, politinės laisvės ir pavaldumo, greito vartojimo ir išliekamosios vertės batalijų arenos, fundamentalios mūsų gyvenamąjam tarpsniui, mažiau svarbios iš istorinės persopektyvos (akademija ilgainiui visviena pergudraus valstybę). Puikiausiai atlieps aktualijas, kas man taipogi nebūdinga. Tad – pasiruoškite tam, ko nemanėte esant ir spragtelėkite nuorodą žemiau.


skaityti straipsnį „Pamokslas nuo miesto griuvėsių