Žymės

, , ,


kai į ligas žiūri pro mikroskopą, jos atrodo daug paslaptingesnės.

Kartais būna, kad jauti ligą artėjant. Biškį šis, biškį tas – pyst! mirtiną dozę visko, kas ligoms nepatinka – ir sveikas. Tačiau šiais metais liga pritykino prie manes iš nugaros, spyrė keliu į pakaušį ir palydėjo mane krintantį veidu į žemę blauzdikauliu per žandą. Iškirto ant visų švenčių taip, kad dabar turiu biuletenį – dalykas, kurio nereikėjo pastaruosius penketą (gal daugiau) metų. Lieku prikaltas prie lovos visoms šventėms ir dar truputį.

Tai turėtų reikšti, kad parašysiu dažniau į blogą, tačiau nereiškia, nes man pačiam nuostabu, kaip liga paveikia gebėjimą mąstyti. Tiesa, ne tik liga. Mirtis irgi. Visi žinome, kad žymūs žmonės pastarąją savaitę (apytikriai) užsiėmė nauju sportu – mirimu. Nelyg šventėms ruošdamiesi. Tačiau nerašysiu ir aš apie mirtį. Kartą jau parašiau. „Ir aš“ – nes jau nusibodo. Pastaruosius kelis mėnesius didžiausios antraštės yra apie tai, kaip kas nors numirė. Tad, for something completely different, parašysiu apie švietimą JAV Sputniko eroje. Antrą dalį. Iš daug dalių antrą.


skaityti straipsnį „JAV „Sputinko“ šešėlyje