Žymės

Raštingasis pirmadienis. Daugiau info – spragtelėti paveikslėlį.

Rašinėlis „Raštingajam pirmadieniui“ – akcijai atrakcijai, vykstančiai G+ tinkle (jei nežinote, kas tai – prisijunkite ir pažiūrėkite, nuoroda dešinėje, po mano nuotrauka). Šią savaitę tema: „Baimė“

Tad štai – mano indėlis į #rp @g+: tekstukas, pavadinimu „Labanaktukas“. Komentarai – G+.


Labanaktukas

Vaikas paguldytas, mylimoji (ir vaiko motina tame pačiame asmenyje) susirangiusi, įsisupusi į pledą ir prisišliejusi prie šono, ant staliuko garuoja karšta kakava, židinyje spragsi (amžiną jam atilsį) berželis, o iš teliko sklinda vakaro bajavyko briedas. Tie momentai, dėl kurių gyvename. Ypač, kai vaikas paguldytas. Motina nedelsdama užmiega, išsekinta tąsymosi su atžala, o mane nuo miego atbaido tik mintis, kad gražuolę reikės, ko gero, ant rankų nunešti į miegamąjį ir paguldyti į lovą.

Tuomet atsitiko tai, kas privertė širdį nukristi į kulnus, tarsi visos piktos mokytojos, psichologiškai traumavę tėvai, suvažinėti šuniukai ir katytės, ir kiekviena gyvenimo situacija, kurioje teko raudonuoti iš gėdos iki pamėlynavimo, būtų sugrįžusios vienu metu ir užpuolusios dvigubu aršumu, prisėdusios širdį ir užkimšusios bronchus. Akimirką pamaniau, jog apalpsiu. – Mam, tėti… – pasigirdo tyliai iš vaiko kambario. „Ignoruok jį“, pagalvojau sau. „Jei jam kas būtų blogo nutikę, staugtų, o ne veblentų…“

Pažvelgiau į savo gyvenimo meilę ir supratau, kad jos treneris į ringą rankšluostį išmetė jau prieš du raundus. Su šia ypatingąją situacija dorotis teks man. Tyliai išsprūdau iš po brangiosios, kuri nė nepajutusi šlumštelėjo ant sofos veidu į pagalvėles ir patraukiau į vaiko kambarį. Pravėriau duris ir įkišau galvą: – Kas yra? – Man baisu, – atsakė kažkas pro antklodės plyšį ir užsidengė net ir tą vieną akį, kuria taip laukė patvirtinimo, kad dėmesio stoka bus panaikinta zirzimo pagalba. Kodėl tapę tėvais tampame tokiais mulkiais? Mus net toks kodėlčiuojantis keturmetis gali durstyti. – Kur mama? – dar paklausė. Nedėkingas šmikis. – Mama miega, – atsakiau. – Ko gi tau baisu?

Radau beieškodamas paveiksliuko pagal raktažodį „sweet dreams“. Negalėjau susilaikyti.

Dirstelėjau pro duris, ar motina vis dar miega (kas reiškia, galiu skiesti vaikui nesąmones ir niekas ant manęs nepyks) ir prisėdau ant lovos krašto. – Bijau mirti – atsakė mažas, penkių vasarų nesulaukęs pieplys iš po antklodės. – Žinok, po antklode gali mirti uždusęs – atsakiau (už manęs durninimą buvau nusprendęs atsiteisti jam dar mažam esant, kad paskui sąmoningai nesuprastų), – nors, kai pagalvoju, dar ilgai nemirsi, tai ko čia dabar pergyveni? – Bet vistiek mirsiu, o nenoriu… – ir prapliupo ašaromis.

Gerai, kad dar balsu nepradėjo bliauti, nes man brangiosios miego daug labiau gaila nei šito dėmesiu aptekusio spyglio, kuomet jis bliauna, nes bijo mirti. – Nu ko gi dabar… – pradėjau, iš visų jėgų mėgindamas tramdyti juoką, bet staigiai ašaroti nustojęs spirgas mane pertraukė.

– Kai matysiu, kad jau mirštu, – ryžtingai (kaip tai išeina, kuomet kątik bliovęs bandai kalbėti ryžtingai) tarė – nubėgsiu iki upelio ir nusiskandinsiu.