Žymės

Raštingasis pirmadienis. Daugiau info – spragtelėti paveikslėlį.

Rašinėlis „Raštingajam pirmadieniui“ – akcijai atrakcijai, vykstančiai G+ tinkle (jei nežinote, kas tai – prisijunkite ir pažiūrėkite, nuoroda dešinėje, po mano nuotrauka). Šią savaitę aš buvau įpareigotas sugalvoti temą, tad štai: „Pomėgis. Įprotis. Manija.“

Taip pat jaučiu pareigą pradėti rašinėliu visą šį reikalą. Pasitelkiu wp.com platformą, tikiuosi, žmonės nesupyks. Čia patogiau dorotis su dideliais tekstais. Tad štai – mano indėlis į #rp @g+: tekstukas, pavadinimu „Medžioklė“.


Medžioklė

Kurį laiką dar pamėginęs snūduriuoti, jis galiausiai atmerkė akis. Įsispoksojo į baltas lubas. Šalia šnarpštė… mergina? Partnerė? Jis susimąstė, kaip geriausiai įvardyti jos vaidmenį, nevartojant žodžio „grobis“. Nes tai, kas vyko vakar, gali puikiausiai būti apibūdinama kaip „medžioklė“.

Tačiau nuo šių niekų jo mintys greitai pabėgo ir jis vėl įsistebeilijo į svetimas baltas lubas. Visos tos lubos atrodo vienodai. Tačiau pamatęs tiek lubų, kiek jų matė jis, pradedi pastebėti skirtumus. Ne tokius elementarius, kaip „šios suskeldėjusios, o anos – ne“. Pastebi, pavyzdžiui, atspalvio skirtumus. Apšvietimo kampo skirtumus. Bent jau tokiuose kambariuose, kaip šis, kurių langai papuošti žaliuzėmis.

Mergina sukniurkė ir atsuko nugarą. „Gerai“, pamanė jis, „jai šiandien turėtų būti sunku“. Ne, nesijautė kaltas, nors jos šios dienos savijauta bus jo kaltė. Kodėl gerai? Taip lengviau. Pokalbis nuo lovos iki durų būna gerokai trumpesnis ir paprastesnis. Nepasiūlo kavos ar pusryčių. O jei ir pasiūlo, tai labai neįtaigiai. Pats laikas sprukti…

Tad jis spruko. Prikėlė miegančiąją gražuolę, kuri po vakarykščio vakaro klube atrodė kaip trečias pasaulinis karas, atsisveikino, abu pažadėjo susiskambinti ir jis spruko. Važiuojant namo užpuolė sąžinė. Eilinį kartą. Kiekvieną kartą. Jis neketino susiskambinti. Žinojo, kad grįžęs namo pasikeis sim kortelę. Pasidės ją iki kitos medžioklės – kito savaitgalio. Žinojo, kad nekęs savęs už tokį vaikiškumą. Nekęs ir šio bjauraus įpročio. Tačiau taip nutinka kiekvieną kartą. Žinojo taip pat, kad praeis.

Tačiau klausimas „kodėl aš taip darau“ vis naujai ir naujai kilo, vis agresyviau reikalaudamas, kad būtų atsakytas. Ne, ta mergina nebuvo „verta nuodėmės“. Buvo pakankamai graži, kad būtų verta pastangų. Kitaip tariant, vakaro, kuomet sutinki su viskuo, ką ji sako, būni labai fainas ir moki už gėrimus. Kuriuos geria daugiausia ji. Nebuvo labai protinga, nes protingos tokiose vietose nesilanko ir ant tokių pigių triukų nepasikabina. Ji, tiesą sakant, buvo visai ne prie ko.

Iš pradžių jis „medžioklėn“ traukdavo dėl malonumo. Tačiau atsibodo, kai tai tapo įpročiu. Netapo rutina, reikia pripažinti, tačiau atsirado kur kas didesnis stimulas. Pergalės pojūtis. Savivertės pajautimas. Iki veidrodinio spindesio nugludinto veiklos modelio išbandymas ir supratimas, kad jis veikia. Tuomet patvirtinimas. Ir dar vienas. Ir taip toliau. Kol atsibodo, kai veiksmingumas tapo akivaizdus. Tuomet viso šio savaitgalio ritualo prasmė vėl ėmė blankti.

Merginos, kurias jis medžiojo, ėmė atrodyti lėkštos ir neįdomios – labiau, nei iki tol. Darėsi vis sunkiau prisiversti nutylėti, išgirdus kvailystę iš jos lūpų. Veiklos modelis ėmė braškėti, smuko ir jo efektyvumas. Tačiau kvepalų, kurių jis paprastai nenaudojo, buteliukui nebuvo leidžiama ištuštėti. Nei plaukų žele. Nusiskusdavo kartą du per savaitę – penktadienį, kartais ir šeštadienį. Pavakare. Nes vėl ir vėl ėjo medžioti.

Šįryt, kaip ir kelis mėnesius iki šiol, tai kėlė šleikštulį pačia tikriausia žodžio prasme. Darėsi neįtikėtinai panašu į priklausomybę, nes kiekvieną savaitgalį pasižadėdavo taip daugiau nedaryti, tačiau savo žodžio nesilaikė. Ėmė bijoti nebesugebėsiąs niekada užmegzti pastovaus santykio su jokia dailiosios lyties atstove, nes įprotis vertė į jas žiūrėti kaip į „grobį“. Nesąmoningai bendradarbėms imdavo diktuoti savo „medžioklinį“ telefono numerį. Eidamas pietauti, kavinėje nužvelgdavo „medžioklės plotus“. O juk turėjo svajonę susitupėti su mergina, kurią galėtų pamilti. Mesti „medžiokles“, o joms išleistus pinigus (supykino) skirti produktyviai veiklai.

Taip galvodamas, vis labiau pyko ant savęs. Graužėsi tol, kol kraujas ėmė kunkuliuoti, o žodis „idiotas“ – tvinksėti galvoje kartu su širdies dūžiais. Tarė sau: „užteks“. Grįžęs namo išmetė sim kortelę į šiukšlių dėžę prie rašomojo stalo. Eidamas į parduotuvę, konteinerin ištrenkė puspilnę tūtelę plaukų žele. Pabudęs pirmadienį ryte švariai nusiskuto.

[…]

Kurį laiką dar pamėginęs snūduriuoti, jis galiausiai atmerkė akis. Įsispoksojo į baltas lubas. Galvoje dingtelėjo: „įdomu, ar jos išties turi šiek tiek citrinos gelsvumo, ar čia dėl to, kad langas į rytus?..“